Senelė niekada neišmesdavo seno batono. Sudžiūvusį sulaužydavo, sumerkdavo į kibirą su vandeniu ir po kelių dienų laistydavo gėles. „Duona — geriausia trąša”, kartodavo ji, nors niekas iš šeimos tuo netikėjo. Tuomet tai atrodė keistai — kam augalams duona? Bet kai po daugelio metų pabandžiau tą patį su savo pomidorais, rezultatas privertė prisiminti kiekvieną jos žodį.
Kodėl senas batonas veikia kaip trąša
Duona — tai angliavandeniai, mielės ir nedideli kiekiai mineralų. Kai batonas mirko vandenyje, prasideda fermentacija: mielės ir bakterijos skaido krakmolą, o susidariusios medžiagos tampa prieinamos dirvožemio mikroorganizmams. Šie organizmai spartina maistinių medžiagų apytaką šaknų zonoje.
Fermentuotas tirpalas pagerina dirvos struktūrą — sustiprina agregatų susidarymą ir padeda šaknims lengviau pasiekti drėgmę. Tai ne stebuklingas vaistas, bet papildomas biologinis impulsas, kuris kainuoja lygiai nulį eurų. Ypač gerai veikia pomidorams, agurkams ir žydintiems vazoniniams augalams, kurie reaguoja į aktyvesnę mikrobinę aplinką.
Kaip paruošti tirpalą
Du seni batonai sulaužomi į mažus gabalėlius ir sudedami į dešimties litrų kibirą. Užpilami vandeniu taip, kad duona būtų visiškai apsemta. Kibiras uždengiamas dangčiu — ne hermetiškai, bet taip, kad nepatektų musės ir lietaus vanduo.
Mišinys paliekamas tris–penkias dienas šiltoje vietoje — pavyzdžiui, šiltnamyje arba saulėtoje kiemo pusėje. Kartą per dieną pamaišomas lazda. Kai ant paviršiaus atsiranda putų, o kvapas tampa aiškiai rūgštus — fermentacija vyksta. Duona turi visiškai suminkštėti ir prarasti formą. Jei po trijų dienų mišinys vis dar atrodo kaip duonos gabalai — per vėsu. Reikia šiltesnės vietos arba papildomos dienos.
Po to masė perkošiama per marlę arba smulkų sietelį. Likusias kietas dalis galima dėti į kompostą. Gautas skystis — tai koncentratas, kurio negalima naudoti tiesiogiai.
Praskiedimas ir naudojimas
Koncentratas praskiedžiamas vandeniu santykiu vienas su dešimt. Vienas litras tirpalo į dešimt litrų švaraus vandens. Paruoštos trąšos pilamos lėtai, aplink augalo pagrindą, vengiant patekimo ant lapų ir stiebų. Geriausia laistyti ryte, kai dirva dar drėgna po nakties.
Vazoniniams augalams dozė mažesnė — maždaug pusė stiklinės vienam vidutiniam vazonui. Lauko augalams — litras ar du po kiekvienu krūmu. Dažnumas — ne dažniau kaip kartą per dvi savaites. Per dažnas naudojimas gali sukelti pelėsį ant dirvos paviršiaus, o tai jau priešingas efektas.
Klaidos, kurios sugadina rezultatą
Dažniausia klaida — naudoti nepraskiestą koncentratą. Jis per stiprus ir gali pažeisti šaknis. Antra — pilti tirpalą ant lapų. Drėgni lapai su organine medžiaga pritraukia grybelius ir kenkėjus.
Trečia — naudoti šviežią, minkštą duoną vietoj senos. Šviežia duona fermentuojasi per lėtai ir gali tiesiog supūti kibire, neduodama jokio rezultato. Idealiausia — kietai sudžiūvęs batonas, kuris jau pradėjo trupėti.
Kitas dalykas, kurį verta prisiminti: šios trąšos nėra pakaitalas pilnavertėms mineralinėms trąšoms. Jos papildo, bet nepakeičia. Jei augalai rodo aiškius trūkumo požymius — geltonus lapus, silpną žydėjimą — reikia ir rimtesnių priemonių. Duonos tirpalas geriausiai veikia kaip reguliari biologinė parama šalia pagrindinio tręšimo plano.
Ir dar vienas niuansas — kvapas. Fermentuojama duona kvepia stipriai ir ne visiems maloniai. Geriau kibirą laikyti toliau nuo terasos ir poilsio zonos, kur kvapas netrukdys.
Ar šią vasarą pabandysite prieš išmesdami seną batoną — bent kartą pamerkti jį į kibirą?
