Birželis. Lelijos stiebiasi aukštyn, lapai tamsiai žali, pumpurai formuojasi. Viskas atrodo puikiai — bet būtent dabar viena klaida gali viską sustabdyti.

Per daug azoto — ir bus lapai be žiedų. Per mažai fosforo — ir pumpurai neišsiskleis. Netinkamas laikas — ir svogūnėlis nusivils.

„Pirmus tris metus tręšiau vieną kartą ir tiek,” — prisipažino viena gėlininkė. — „Ketvirtas sezonas — pradėjau tręšti dviem etapais. Ir skirtumas — kaip tarp megztinio ir suknelės.”

Pirmas etapas — azotas augimui

Birželio pradžioje lelijos aktyviai auga. Stiebai ilgėja, lapai plečiasi, augalas ruošiasi formuoti pumpurus. Šiame etape jam labiausiai reikia azoto — pagrindinio augimo variklio.

Mišinys paprastas. Trisdešimt gramų karbamido ir trisdešimt gramų amonio salietros dešimtyje litrų vandens. Išmaišyti, kol visiškai ištirps. Palaistyti aplink augalo bazę — ne ant lapų, ne ant stiebo, tik ant dirvos prie šaknų.

Prieš tręšimą — būtinai palaistyti švariu vandeniu. Sausoje dirvoje tirpalas gali nudeginti šaknis. Drėgnoje — trąšos pasiskirsto tolygiai ir pasisavinamos be streso. Kiekis — apie litras tirpalo vienam augalui, priklausomai nuo krūmo dydžio. Didelėms azijinėms lelijoms — daugiau, mažoms — mažiau. Svarbiausia — neperlaistyti, kad tirpalas nenutekėtų pro šaknis.

„Po pirmo tręšimo stiebai per savaitę paūgėjo centimetrais,” — pasakojo gėlininkė. — „Lapai — tamsesni, storesni. Augalas tiesiog pajuto energiją.”

Antras etapas — fosforas ir kalis pumpurams

Po septynių–dešimties dienų — antras tręšimas. Bet šįkart — jokio azoto. Arba labai mažai.

Dabar svarbiausia — fosforas ir kalis. Fosforas skatina pumpurų formavimąsi ir svogūnėlio atsargų kaupimą. Kalis — stiprina stiebų tvirtumą, gerina žiedų spalvos intensyvumą ir didina atsparumą ligoms.

Paprasčiausias būdas — medienos pelenai. Plonu sluoksniu paskleidžiami ant dirvos aplink stiebus. Pelenuose — kalis, kalcis, fosforas, mikroelementai. Arba granuliuotos trąšos su fosforo ir kalio persvara — dozuojamos pagal pakuotės nurodymus.

Kitas variantas — superfosfatas, beriamas šaukštu aplink augalą ir lengvai įpurenant į dirvą. Po to — palaistyti, kad trąšos patektų į šaknų zoną. Svarbu — nedėti azoto antrame etape. Jis skatintų naujus ūglius, o energija turi eiti į pumpurus ir svogūnėlio atsargų kaupimą. Antras etapas — ne augimas, o žydėjimo paruošimas.

Po tręšimo — mulčias ir vanduo

Kai antras tręšimas padarytas — mulčio sluoksnis aplink lelijas. Šiaudai, smulkinti lapai ar žievė — keli centimetrai, neliečiant stiebo. Mulčias laiko drėgmę, saugo šaknis nuo perkaitimo ir slopina piktžoles.

Laistyti — reguliariai, bet neperlaistant. Lelijos mėgsta tolygią drėgmę, bet nepakenčia užmirkimo. Laistymą geriau atlikti ryte — vakarinė drėgmė ant lapų skatina pelėsius ir pilkąjį puvinį.

Ir dar — stebėkite kenkėjus

Birželis — ne tik augimo, bet ir lelijinių vabalų sezonas. Ryškiai raudoni vabalėliai, kurie ėda lapus ir žiedus — juos reikia rankioti kasdien. Jei per daug — insekticidinis muilas padės, bet vengti purkšti ant pačių žiedų.

Amarai ant jaunų ūglių — nuplauti vandens srove arba apipurkšti kiaulpienių nuoviru. Pilkasis pelėsis — pašalinti pažeistus lapus, gerinti oro cirkuliaciją, laistyti tik ryte ir vengti vandens ant lapų.

Dvi dozės. Du etapai. Ir lelijos žydi taip, kad prie tvoros sustoja ne tik kaimynai, bet ir praeiviai.