Kiekvieną pavasarį praeidavau pro dilgėles kaip pro priešą. Rankos atsimena tą dilgčiojimą nuo vaikystės — geliantį, erzinantį, ilgai neišnykstantį. Ravėdavau jas iš darželio, mesdavau į kompostą ir džiaugdavausi, kad atsikračiau. Kol kaimynė Daiva pasakė skaičių, kuris mane sustabdė vietoje.
– Dviejuose šimtuose trisdešimtyje gramų blanširuotų dilgėlių yra keturi šimtai dvidešimt aštuoni miligramai kalcio, – pasakė ji. – Piene tokiame pat kiekyje — du šimtai septyniasdešimt penki. Penkiasdešimt šešiais procentais mažiau.
Piktžolė, kuri pranoksta pieną
Skaičiai mane pribloškė. Piktžolė, kurią raviu iš darželio jau trisdešimt metų, turi daugiau kalcio nei pienas. Ir ne šiek tiek — penkiasdešimt šešiais procentais daugiau vienoje porcijoje.
– Tai ne viskas, – pridūrė Daiva. – Dilgėlėse yra vitaminų A, C ir K. Geležies. Magnio. Fosforo. Tai ne piktžolė — tai multivitaminas, kuris auga prie tvoros nemokamai.
Daiva jau penkerius metus renka dilgėles pavasarį. Džiovina žiemai. Verda arbatą kiekvieną rytą. Deda į sriubas, į salotas. Ir sako, kad nuo to laiko nei vieno kalcio papildo nepirko vaistinėje.
– Aš esu netolerantiška laktozei, – paaiškino ji. – Pieno negaliu gerti. Todėl kalcio klausimas man buvo rimtas — kaulai, dantys, visa tai. Dilgėlės jį išsprendė geriau nei bet koks papildas.
Kaip nusiskinti be dilgčiojimo
– Pirštinės, – pasakė Daiva. – Storos, sodininkės. Kerpam tik jaunus ūglius — viršūnėles, maždaug dešimt penkiolika centimetrų. Renkam toli nuo kelių ir laukų, kur nepurkšta cheminėmis priemonėmis.
Nuėjau su ja prie upės. Per dvidešimt minučių pririnkome pilną krepšį. Lengviau nei ravėti.
– O dabar — blanširuojam, – pasakė Daiva virtuvėje. – Kelios minutės verdančiame vandenyje, tada — į ledinį vandenį. Dilgčiojimas dingsta visiškai. Po to galima imti plikomis rankomis.
Paliečiau blanširuotą lapą. Nieko. Jokio dilgčiojimo. Lyg visai kitas augalas. Tas pats priešas, kurio bijojau trisdešimt metų — tapo švelniais lapais, panašiais į špinatus.
– Jei nori džiovinti žiemai — dėk į vėdinamą, pavėsintą vietą vienai dviem savaitėms, – pridūrė Daiva. – Arba į dehidratorių maždaug trisdešimt aštuonių laipsnių temperatūroje aštuonias dvylika valandų. Abu būdai išsaugo maistines medžiagas.
Trys paprasčiausi receptai
Daiva parodė tris receptus, kuriuos naudoja kiekvieną savaitę.
Arbata — šaukštelis džiovintų lapų, trys šimtai penkiasdešimt mililitrų verdančio vandens, palaikyti dešimt minučių. Su citrina — dar geriau. Skonis žolinis, švelnus, netikėtai malonus.
Sriuba — blanširuoti lapai su daržovių sultiniu, svogūnu ir druska. Penkiolika minučių — ir ant stalo stovi žalia, tiršta, mineralų pilna sriuba. Vaikai valgo net nežinodami, kas viduje.
Salotos — blanširuotas dilgėles sumaišyti su alyvuogių aliejumi, česnaku ir sėklomis. Skonis sodresnis nei špinatų, su tokiu žemišku atspalviu, kuris patinka ne iškart, bet po antro karto.
Ne vietoj pieno — bet šalia
– Nesakau, kad reikia atsisakyti pieno, – paaiškino Daiva. – Sakau, kad prie tvoros auga augalas, kuriame kalcio daugiau nei bet kuriame pieno produkte. Ir jis nemokamas. Reikia tik pirštinių ir penkiolikos minučių.
Tą vakarą gėriau pirmąją dilgėlių arbatą. Pagalvojau apie visus tuos metus, kai ravėjau jas iš darželio ir mečiau į kompostą. Mečiau kalcį. Vitaminus. Geležį. Nemokamą vaistinę, kuri augo pati — o aš ją naikinau.
