Septyniolika metų valgiau burokėlius kasdien. Žali, virti, pakepinti, salotose, sriubose. Močiutė juos augino pati, atveždavo iš sodo trim maišais. Jaučiausi kaip žmogus, kuris valgo vaistus.
Iki dienos, kai atsidūriau ligoninėje su inkstų akmens priepuoliu.
Po kompiuterinės tomografijos urologas atėjo į palatą su lapeliu rankoje. „Pasakykite, ką valgote daugiausiai? Šitas akmuo — oksalatinis.”
Sąraše buvo špinatai, rūgštynės, juoda arbata. Ir burokėliai. Riebiu šriftu.
Kodėl tas pats burokėlis vienam — vaistas, kitam — pavojus
Po išrašymo užsiregistravau pas dietologę Vilmą. Ji žiūrėjo į mano dienotvarkę ir kraujo tyrimus tylėdama. Tada pasakė tai, ko niekas iš ankstesnių gydytojų nesakė.
„Burokėliai turi tris pagrindines naudingas savybes — betainą, neorganinius nitratus ir maistines skaidulas. Bet jie taip pat turi labai daug oksalatų. Sveikam žmogui be polinkio — naudinga. Žmogui su polinkiu į akmenligę — pavojinga. Klausimas yra ne tai, ar burokėlis ‚geras’ ar ‚blogas’. Klausimas — ar jis tinka jums.”
Kam burokėliai yra realus pavojus
Vilma išvardijo penkias kategorijas, kurioms reikia atsargumo arba visiško vengimo.
Inkstų ar tulžies akmenligė istorijoje. Oksalatai jungiasi su kalciu, formuoja kristalus, virsta akmenimis. Mano atvejis.
Antrojo tipo cukrinis diabetas. Burokėliuose yra natūralių cukrų ir glikeminis indeksas yra vidutinis. Staigus gliukozės šuolis gali sukelti problemų.
Lėtinis viduriavimas ar dirgliosios žarnos sindromas. Burokėliai veikia kaip natūralus laisvinantis. Tiems, kuriems virškinimo sistema jautri, simptomai sustiprėja.
Žemas kraujospūdis. Nitratai burokėliuose virsta azoto oksidu, plečia kraujagysles, mažina spaudimą. Hipotonikams tai gali baigtis svaigimu, alpimu.
Tulžies pūslės pašalinimas. Po cholecistektomijos riebalų ir tam tikrų augalinių junginių tolerancija gali pasikeisti.
Kiek galima sveikam žmogui
Vilma davė konkretų skaičių. „Sveikiems suaugusiems — nuo šimto iki dviejų šimtų gramų per dieną, padalintų į kelias porcijas. Tai yra apie vieną vidutinį burokėlį arba du smulkesnius. Daugiau — bereikalinga apkrova organizmui.”
Pridūrė laiko aspektą: „Paskutinę porciją suvalgykite likus bent dviem valandoms iki miego. Naktinis virškinimas ir nitratų aktyvumas gali sutrikdyti miegą.”
Žali ar virti — tai svarbu
Tada Vilma paaiškino dalyką, apie kurį rečiau kalbama.
„Žaliuose burokėliuose yra daugiau vitaminų ir mineralų — tai tiesa. Bet juose taip pat yra daugiau oksalatų ir natūralių rūgščių. Žmonėms su jautriu virškinimu žali burokėliai yra agresyvesni. Virimas dalį oksalatų ištirpina į vandenį — kurį, atminkite, reikia išpilti, ne išgerti.”
Tiems, kurių virškinimas tvirtas, ji rekomendavo žalius. Kitiems — virtus arba keptus orkaitėje.
Kaip atpažinti, kad burokėliai nebetinka jūsų organizmui
Vilma išvardijo aiškius signalus, į kuriuos verta įsiklausyti.
Nuolatinis pilvo pūtimas ar mėšlungis po valgio. Šlapimas, nuspalvėjantis tamsiai rožine ar net violetiškai (paprastai nekenksminga, bet jei dažnai — apkrova didelė). Galvos svaigimas, ypač atsistojant. Galvos skausmai. Sąnarių diskomfortas tiems, kas turi polinkį į oksalatų akmenligę. Burnos niežėjimas — retai, bet pasitaiko alergija.
„Jeigu pastebite bent du iš šitų ženklų ir jie kartojasi — sumažinkite porcijas perpus. Jeigu po dviejų savaičių neišnyksta — atsisakykite mėnesiui ir stebėkite. Kūnas pats pasakys, ką jam daryti.”
Septyniolikos metų įprotis, kurio teko atsisakyti
Po dviejų mėnesių pertraukos pradėjau burokėlius grąžinti — kitaip. Pora kartų per savaitę. Vienas vidutinis, virtas, su kefyru ar jogurtu, nes kalcis padeda surišti dalį oksalatų.
Močiutės nebėra. Bet jos sodas dar duoda burokėlius — sūnui, dukrai, jų vaikams. Jiems tai vaistas. Man — produktas, į kurį žiūriu su pagarba ir saiku.
O kaip jūs jaučiatės po porcijos burokėlių? Ar pilvas tylus, ar šnabždasi? Įsiklausykite — pirmoji žinutė ateina ne nuo gydytojo, o nuo savo paties kūno.
