Septyniasdešimt metų. Vienas skaičius. Dešimtmečius mes laikėme šešiasdešimt antrus metus pirmąja senatvės riba. Naujas tyrimas šitą sąvoką perstatė visiškai.
„Seven Seas” apklausa, atlikta tarp tūkstančių britų suaugusiųjų, parodė: visuomenė dabar laiko žmogų pradedančiu senti tik nuo šešiasdešimt devintojo gimtadienio. Septynerių metų skirtumas. Ne mažas pokytis vienos kartos akimis.
Kodėl riba pasislinko
Atsakymas paprastesnis, nei atrodo. Žmonės gyvena ilgiau ir geresnės sveikatos negu prieš keturis dešimtmečius.
Šiandienos septyniasdešimtmetis dažnai keliauja, dirba, sportuoja, naudoja išmanųjį telefoną. Septintame dešimtmetyje vyresnio amžiaus žmogus iš senų laikų sėdėdavo ant suoliuko prie sodybos. Tai du skirtingi pasauliai.
Medicinos pažanga prailgino aktyvaus gyvenimo etapą. Tai, kas anksčiau buvo „senatviniai negalavimai”, dabar gydoma vaistais arba operacijomis.
— Pati sąvoka „senas” tampa kintančia, ne fiksuota, — paaiškino sveikatos psichologė Vaida, su kuria kalbėjau apie tyrimo rezultatus. — Anksčiau šešiasdešimties metų žmogus jau buvo ruošiamas pensijai. Šiandien jis dažnai pradeda naują karjerą.
Kartų skirtumai — netikėtas vaizdas
Įdomiausia tyrimo dalis prasidėjo, kai duomenys buvo padalinti pagal kartas.
Kūdikių bumo karta — gimusieji tarp keturiasdešimt šeštųjų ir šešiasdešimt ketvirtų metų — laiko, kad senatvė prasideda šešiasdešimt septyniais. Beveik sutampa su bendro tyrimo riba.
Bet jaunesnioji karta — vadinamoji Z karta — pateikė kitus skaičius. Ir gerokai žemesnius.
Kognityvinis silpnėjimas, anot jų, prasideda jau šešiasdešimt dvejose. Sunkumai prisitaikyti prie technologijų — penkiasdešimt devyneriais. Mada, kuri „atrodo nemoderniai”, — penkiasdešimt šešeriais.
Skirtumas tarp kartų — kelerį metus. Bet pasekmės — didžiulės.
Kodėl jaunieji mato senatvę anksčiau
Vaida turėjo paaiškinimą.
— Jaunesni žmonės ne mato fizinio silpnėjimo. Jie mato kultūrinį atotrūkį, — pasakė ji. — Senų televizijos kanalų rinkimas. Letti kalbos modelis. Aprangos pasirinkimai, kurie jiems atrodo „iš kitos eros”.
Tai ne biologinis senėjimas. Tai socialinis atstumas tarp kartų, kuris šiandien plečiasi greičiau nei bet kada.
Plius — technologijos. Z karta gimė su išmaniaisiais telefonais rankose. Žmogus, kuriam sunku įdiegti naują programėlę, jiems atrodo „iš kitos planetos”. Bet tai ne senatvė — tai kitas santykis su technologija.
Paradoksas, kurio niekas nesitikėjo
Štai kas tyrime nustebino labiausiai.
Nors Z karta mato senėjimą anksčiau, ji vienu metu labiau vertina vyresnio amžiaus darbuotojų indėlį, nei tai daro kūdikių bumo karta.
Atrodo, kad jauni žmonės, matydami funkcines silpnėjimo apraiškas, kartu pripažįsta vyresniųjų patirtinę vertę. Profesinę kompetenciją. Institucinę atmintį. Sprendimo įgūdžius, kurie ateina su dešimtmečiais darbo.
— Tai sveikas paradoksas, — pridūrė Vaida. — Reikia mokytis iš abu pusių. Iš jaunųjų — naujų įrankių. Iš vyresniųjų — kaip jais teisingai naudotis.
Ką tai reiškia kasdienybėje
Pirma — pensijos planavimas. Jei senatvė prasideda devintame dešimtmetyje, tai reiškia ilgesnį aktyvaus darbo etapą. Daugiau laiko sukaupti taupymus.
Antra — sveikatos prevencija. Penkios dešimtys aštuoneri jau nėra „beveik senas”. Tai amžius, kai dar prasideda kūno aukso amžius — su sąlyga, kad rūpiniesi savo savimi.
Trečia — santykiai su tėvais ir seneliais. Septyniasdešimties metų tėvas šiandien gali būti žmogus, kuris padės tau įdiegti naują kompiuterio programą — ne tas, kuris prašo tau suteikti pagalbą.
Skaičius, kurio neturi reikšmės
Penkiasdešimt aštuoneriais perėjau į savo verslą iš algos. Brolis šešiasdešimt trijų pradėjo mokytis ispanų. Kaimynė septyniasdešimties metais kasmet eina į Aukštaitijos kalvas dviračiu.
Visi jie pagal seną apibrėžimą „seni”. Pagal naują — vis dar neperžengė ribos.
Galbūt tikslus atsakymas yra toks: senatvė pasideda tada, kai pats sau leidiesi ji prasidėti. Skaičius — tik etiketė. Ką su ja daryti, lieka mūsų pasirinkimas.
