„Jei purkši vieną herbicidą – tik sugadinsi pinigus,” – pasakė agronomas Rimantas Jonaitis, kai parodžiau jam barščių sąžalyną savo sklypo pakraštyje.
Keturis metus bandžiau juos naikinti. Pjoviau, kasiau, purškiau glifosatu – jie grįždavo kiekvieną pavasarį, lyg nieko nebūtų buvę. O kiekvieną kartą, kai liesdavau jų lapus be pirštinių, oda parausdavo ir pūslėdavo – šitas augalas nudegina kaip rūgštis.
Rimantas atvažiavo, apžiūrėjo ir pasakė: „Problema ne tame, kad purkši. Problema – kad purkši neteisingai.”
Kodėl vienas herbicidas neveikia
Rimantas paaiškino paprastai: Sosnovskio barštis turi tokią gilią šaknų sistemą, kad vienas preparatas iki jos tiesiog nepasiekia. „Glifosatas veikia per lapus – jis nusigauna iki stiebo, bet sustoja pusiaukelėje,” – sakė jis. – „Šaknis lieka gyva. Ir kitą pavasarį viskas prasideda iš naujo.”
Be to, šis augalas per metus subrandina tūkstančius sėklų, kurios dirvoje išlieka gyvybingos iki septynerių metų. Jei naikini tik tai, ką matai – po žeme laukia naujos kartos.
Mišinys, kuris veikia iš pirmo karto
Rimantas davė tikslų receptą: glifosatas maksimalia etiketėje nurodyta doze plius dviskilčiams augalams skirtas herbicidas, kuris veikia per dirvą ir pasiekia šaknis. „Du preparatai veikia skirtingais keliais,” – aiškino jis. – „Vienas eina per lapus žemyn, kitas – per dirvą tiesiai į šaknis. Barštis gauna smūgį iš abiejų pusių vienu metu.”
Svarbiausia – purkšti tinkamu laiku. „Kai tik pasirodo pirmas lapas – tada augalas labiausiai pažeidžiamas,” – sakė Rimantas. – „Visa energija eina į augimą, gynybiniai mechanizmai dar neįsijungę. Jei palauksite, kol stiebas sumedės – herbicidas nebeprasimuš pro žievę.”
Purkšti reikia vakare arba debesuotu oru – kad preparatas neišgaruotų nuo lapų per greitai. Dirva turi būti drėgna, kad dirvinis komponentas pasiektų šaknis.
Saugumas: ne tik nuo barščio, bet ir nuo herbicido
Rimantas perspėjo griežtai: „Apsauginės zonos – būtinos. Jei prie barščio auga kas nors, ko nenorite prarasti – dengkite plėvele.” Purkšti ramiu oru, žemu slėgiu, kad purškalo dulksna nenueitų pas kaimynus. Pirštinės, akiniai, uždari drabužiai – ir nuo barščio, ir nuo preparato.
„Ir dar vienas dalykas,” – pridūrė jis. – „Jei jūsų kaimynas irgi turi barščių ir nieko nedaro – jūsų darbas bevertis. Sėklos atskris per tvorą per vieną vasarą.” Jo patarimas – susitarti su kaimynais ir naikinti vienu metu, visame rajone. Kitaip tai begalinė kova.
Po Rimanto purškimo praėjo dvi vasaros. Toje vietoje, kur augo barščiai, dabar žolė. Nė vienas nebeatauga. Bet kiekvieną pavasarį vis tiek einu patikrinti – nes sėklos dirvoje gali laukti ilgiau nei manote.
