„Jei galėtumėte nusileisti septynių šimtų kilometrų gilyn po žeme, rastumėte vandens daugiau nei visuose vandenyuose ant paviršiaus,” – pasakė geologas Marius Balčiūnas, kai klausiau jo apie naujausius Žemės gelmių tyrimus.
Sustojau. Tris kartus daugiau vandens nei visuose vandenynuose kartu – ir jis yra po mūsų kojomis? Marius linktelėjo: „Tai ne ezeras ir ne upė. Tai vanduo, užrakintas mineralo kristaluose. Bet jo kiekis yra toks milžiniškas, kad keičia viską, ką manėme apie mūsų planetą.”
Kaip tai atrado
Marius papasakojo istoriją: Šiaurės Vakarų universiteto profesorius Stevenas Jacobsenas su komanda naudojo seisminius bangų matavimus – tai tarsi Žemės vidaus ultragarsinė echoskopija. Bangos, kurios sklinda per žemės sluoksnius, sulėtėjo tam tikrose zonose. Tai reiškė, kad ten yra kažkas drėgno.
„Laboratorijoje jie sukūrė tokias pat sąlygas – milžinišką slėgį ir temperatūrą – ir parodė, kad mineralas, vadinamas ringvuditu, gali savyje laikyti iki pusantro procento vandens pagal masę,” – aiškino geologas. – „Tai atrodo nedaug, bet kai pagalvojate, kiek to mineralo yra septynių šimtų kilometrų gylyje – skaičiai tampa stulbinantys.”
Vanduo ten egzistuoja ne kaip vanduo, kurį pažįstame – ne kaip skystis, ne kaip ledas. Jis chemiškai susietas su mineralo struktūra, tarsi įšaldytas kristalo viduje.
Kodėl tai svarbu ne tik mokslininkams
Paklausiau Mariaus – gerai, vanduo giliai po žeme. Kodėl turėčiau tuo domėtis? Jo atsakymas buvo paprastas: „Nes tas vanduo varo viską, kas vyksta ant paviršiaus – žemės drebėjimus, ugnikalnius, žemynų judėjimą.”
Kai mantijos mineraluose esantis vanduo sumažina jų lydymosi temperatūrą, lengviau susidaro magma. Tai reiškia daugiau vulkaninio aktyvumo. Vanduo taip pat veikia kaip savotiškas tepalas tarp tektoninių plokščių – leidžia joms slystis lengviau, o tai tiesiogiai veikia žemės drebėjimų dažnumą ir stiprumą.
„Anksčiau manėme, kad Žemės vidus – sausas ir kietas kaip akmuo,” – sakė Marius. – „Dabar žinome, kad jis prisotintas vandens – ir tas vanduo yra viena iš jėgų, formuojančių mūsų planetos paviršių.”
Kas dar keičiasi
Šis atradimas apvertė dar vieną seną teoriją. Mokslininkai manė, kad vanduo ant Žemės paviršiaus atsirado iš kosmoso – iš kometų ir asteroidų, kurie bombardavo jauną planetą. Dabar atrodo, kad dalis to vandens visą laiką buvo čia – giliai viduje – ir per milijonus metų palaipsniui kilo į paviršių per vulkaninę veiklą.
„Tai reiškia, kad Žemė pati savyje turėjo vandenį nuo pat pradžių,” – reziumavo Marius. – „Mes gyvenome ant planetos, kuri savo vandenynus nešiojosi kišenėje – tiesiog nežinojome, kur ieškoti.”
Kitą kartą, kai stovėsite ant žemės – žinokite: po jūsų kojomis yra tris vandenynai. Tiesiog labai giliai.
