Užplikinau arbatą, kaip darau kasdien. Vanduo karštas, maišelis jaukiai plūduriuoja puodelyje – ramu ir paprasta. Bet kai perskaičiau, ką rado Barselonos universiteto tyrėjai, tas paprastas maišelis pradėjo atrodyti visai kitaip.
Pasirodo, karštame vandenyje kai kurie arbatos maišeliai išskiria ne tik arbatos junginius – bet ir milijardus mikro- bei nanoplastiko dalelių. Ir tos dalelės laboratorijoje sugebėjo patekti į žmogaus žarnyno ląsteles.
Skaičiai, kurie verčia sustoti
Polipropileno maišeliai – populiariausi ir pigiausiai – išskyrė maždaug 1,2 milijardo dalelių viename mililitre. Celiulioziniai – apie šimtą trisdešimt penkis milijonus. Nailoniniai – apie aštuonis milijonus.
Skaičiai skiriasi dešimtimis kartų, bet net mažiausias – aštuoni milijonai – yra skaičius, kuris verčia susimąstyti. Dalelių vidutinis dydis – nuo šimto trisdešimt šešių iki dviejų šimtų keturiasdešimt keturių nanometrų. Tokio dydžio fragmentai jau nebepastebiami plika akimi.
Tyrėjai naudojo skenuojamąją elektronų mikroskopiją, infraraudonųjų spindulių spektroskopiją ir dinaminę šviesos sklaidą, kad patvirtintų ir suskaičiuotų daleles. Tai ne spėlionė – tai išmatuoti duomenys.
Ar dalelės patenka į ląsteles
Taip – laboratorinėmis sąlygomis. Tyrėjai paveikė žarnyno ląsteles, auginamas kultūroje, dalelėmis iš pamirkytų maišelių. Gleives gaminančios ląstelės absorbavo didžiausią kiekį – tai reiškia, kad dalelės prasiskverbia pro ląstelės paviršių, o ne tik liečia jį iš išorės.
Kai kurios dalelės aptiktos net ląstelių branduolių viduje – ten, kur saugoma genetinė medžiaga. Tai nereiškia, kad kiekvieną rytą gerdami arbatą tiesiogiai žalojame save. Bet tai reiškia, kad kontaktas tarp plastiko dalelių ir žmogaus audinių yra realesnis, nei daugelis norėtų galvoti.
Kurie maišeliai blogiausi
Polipropilenas – aiškus lyderis pagal dalelių skaičių. Tai ta pati medžiaga, iš kurios gaminami daugelis pigiausių maišelių masinėje rinkoje. Celiulioziniai – geresni, bet ne idealūs. Nailoniniai – mažiausiai dalelių, bet vis tiek milijonai.
Medžiagos pasirinkimas turi didžiulę reikšmę. Problema ta, kad daugelis vartotojų net nežino, iš ko padarytas jų arbatos maišelis – ant pakuotės tai retai nurodoma aiškiai.
Ką daryti praktiškai
Paprasčiausias sprendimas – pereiti prie biriųjų lapelių arbatos su metaliniu ar keramikiniu infuzoriumi. Jokio plastiko kontakto su karštu vandeniu, jokių dalelių – tik arbata ir vanduo.
Jei maišeliai vis tiek patogiau – rinkitės tuos, kurie aiškiai nurodo medžiagą ir vengia polipropileno. Popieriaus pagrindu pagaminti maišeliai be plastikinio sandariklio – saugesnė alternatyva. Kai kurie gamintojai jau pradėjo naudoti celiuliozę be plastiko priedų – tokias pakuotes verta ieškoti ir palaikyti.
Kita svarbi detalė – temperatūra. Kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau dalelių išsiskiria. Jei naudojate maišelius, nebūtina lieti verdantį vandenį – daugeliui arbatos rūšių pakanka aštuoniasdešimties–devyniasdešimties laipsnių temperatūros, kuri ir skonį atskleidžia geriau, ir mažiau veikia pakuotę.
O kas liečia arbatos mirkytmo laiką – kuo ilgiau maišelis būna karštame vandenyje, tuo daugiau dalelių spėja išsiskirti. Trys–penkios minutės – pakankama. Palikti maišelį puodelyje visam gėrimui – jau perteklius ir pagal skonį, ir pagal plastiką.
Arbata liko mano kasdienio rytualo dalis. Tik dabar puodelyje plūduriuoja ne maišelis, o metalinis sietelis. Nedidelis pokytis, kuris nereikalauja nei laiko, nei pinigų – bet pakeičia tai, kas patenka į organizmą su kiekvienu gurkšniu.
