Kiekvieną pavasarį mano tujos atrodė taip, lyg būtų pergyvenusios karą. Rudos dėmės, nusvilusios viršūnės, retėjantys spygliai – ir taip šešerius metus iš eilės. Maniau, kad čia klimatas, kad nieko nepadarysi.
Kai kaimynas Gediminas, auginantis spygliuočius pardavimui jau dvidešimt metų, pamatė mano tujų būklę, jis tik atsiduso: „Tai ne klimatas. Tai trys klaidos, kurias daro devyni iš dešimties.”
Pirma gudrybė – vieta, apie kurią negalvoji žiemą
„Tavo tujos stovi pietinėje pusėje, tiesioginiuose saulės spinduliuose. Žiemą tai mirtinas derinys,” – pasakė Gediminas.
„Saulė žiemą? Ji juk silpna,” – nustebau.
„Kaip tik priešingai. Žiemos saulė atrodo nekalta, bet ji įkaitina spyglius, kai žemė dar įšalusi. Spygliai pradeda garuoti drėgmę, o šaknys negali jos papildyti, nes vanduo žemėje užšalęs. Rezultatas – nudegimas ir džiūvimas,” – aiškino jis. „Todėl idealiausia vieta tujoms – rytinė arba šiaurinė namo pusė, kur popietinė saulė nepasiekia.”
Pagalvojau apie savo tujų eilę – visos stovi kaip tik ten, kur popietė pliekia stipriausiai.
Antra gudrybė – purškalas prieš žiemą
Gediminas nuvedė mane prie savo plantacijos. Tujos atrodė tobulai – žalios, tankios, be jokių rudų dėmių.
„Rudenį, prieš pirmąjį šalną, purškiu visus augalus anti-streso preparatu. Jis sukuria ploniausią apsauginę plėvelę ant spyglių, kuri sumažina drėgmės garavimą per žiemą,” – pasakojo jis. „Rinkis kvėpuojančią formulę, skirtą visžaliams – tokia leidžia augalui „kvėpuoti”, bet neleidžia perdžiūti.”
„Vieno purškimo užtenka visai žiemai?” – paklausiau.
„Jei padarysi prieš stabilų šaltį – taip. Svarbu, kad tą dieną nebūtų lietaus bent dvidešimt keturias valandas, kad plėvelė spėtų sukietėti,” – atsakė Gediminas.
Trečia gudrybė – fizinis barjeras
Prie kelių tujų Gediminas buvo apmovęs baltą agrodangą – lengvą audinį, kuris dengė augalus nuo pietinės pusės.
„Jauniems augalams ir toms, kurios stovi atviroje vietoje, fizinis barjeras yra geriausias draudimas,” – aiškino jis. „Balta agrodanga, kvėpuojanti sodo medžiaga arba net paprastas maišinis audinys – bet kas, kas sumažina tiesioginę saulę ir vėjo poveikį.”
„Ar neužtroškina augalo?” – paklausiau.
„Ne, jei medžiaga kvėpuojanti. Oras cirkuliuoja, bet saulės spinduliuotė sumažėja perpus. Spygliai nebeperkaitsta, drėgmė nebeišgaruoja taip greitai – ir pavasarį tujos atrodo kaip naujos,” – atsakė jis ir pridūrė: „Uždedi lapkritį, nuimi kovą. Penkios minutės darbo – ir jokių rudų dėmių.”
Kas pasikeitė po pirmos žiemos
Tą rudenį padariau viską, ką Gediminas patarė. Tujų perkelti negalėjau – per didelės – bet apipurškiau preparatu ir apvyniojau agrodanga iš pietinės pusės.
Pavasarį pirmą kartą per šešerius metus mano tujos buvo žalios. Ne tobulos – kelios apatinės šakelės dar turėjo rudų taškų – bet palyginti su ankstesniais metais skirtumas buvo akivaizdus. Kaimynai, kurių tujos atrodė kaip mano seniau, klausė, ką dariau kitaip.
Paskambinau Gediminui: „Veikia.”
Jis nusijuokė ir atsakė: „Kitais metais bus dar geriau. Augalas, kuris peržiemoja be streso, ateinantį sezoną auga stipriau ir tankiau.”
Dabar kiekvieną lapkritį, kai artėja pirmas šaltis, prisimenu Gedimino žodžius: „Tai ne klimatas – tai trys klaidos.” Ir einu prie tujų su purškalu ir agrodanga rankose.





