Kiekvienoje kaimo virtuvėje stovėdavo stiklainis ant palangės. Pienas viduje — jau nebe baltas, šiek tiek tirštesnis, su rūgšteliu kvapu. Niekas to nevadino superfood. Tiesiog gėrė. Kasdien.

Rūgpienis — fermentuotas pieno produktas, kuris kadaise buvo ant kiekvieno stalo. Šiandien jo beveik niekas nebegamina. O gaila — nes žarnynas už jį dėkingas labiau nei už daugelį brangių papildų.

Kodėl rūgpienis veikia

Pieno rūgšties bakterijos, kurios susidaro natūralios fermentacijos metu, palaiko žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą. Virškinimas pagerėja. Pilvo pūtimas sumažėja. Sotumo jausmas trunka ilgiau — nes fermentuotas baltymas įsisavinamas lėčiau.

„Močiutė sakydavo — išgerk stiklinę prieš miegą, ir ryte pilvas kaip laikrodis”, — prisiminė moteris iš Anykščių. — „Mes juokdavomės. O ji buvo teisi.”

Rūgpienyje gausu kalcio ir fosforo — kaulams ir dantims. Fermentacija suskaldo dalį laktozės, todėl kai kurie žmonės, kurie netoleruoja įprasto pieno, rūgpienį toleruoja geriau. Bet ne visi — jei turite stiprią laktozės netoleranciją, pradėkite nuo mažo kiekio.

Receptas: naminis rūgpienis

Reikės:

• 1 l pasterizuoto pieno (su trumpu galiojimo laiku, ne UHT)
• 2 šaukštai rūgštaus pieno, kefyro arba grietinės (raugas)

Paruošimas:

Pieną supilkite į švarų, karštu vandeniu apipiltą stiklainį. Įdėkite raugą — du šaukštus rūgštaus pieno arba grietinės. Išmaišykite. Uždenkite marle arba nestandžiai uždėkite dangtį — turi cirkuliuoti oras.

Palikite kambario temperatūroje dvidešimt keturias–keturiasdešimt aštuonias valandas. Kai pienas sutirštės ir įgaus švelną rūgštumą — perkelkite į šaldytuvą. Prieš patiekiant — atvėsinkite bent kelias valandas.

Viskas. Penki žingsniai. Ir šaldytuve — produktas, kurį močiutė gamindavo be jokių instrukcijų.

Su kuo valgyti

Klasikinis derinys — šiltos jaunos bulvės, šviežių krapų ir rūgpienis šalia. Tai skonis, kurį prisimena kiekvienas, užaugęs kaime.

Bet rūgpienis tinka ir šaltai sriubai — šaltibarščiams. Ir blynams. Ir tiesiog stiklinei vakare, kai pilvas sunkus po per sotrios vakarienės.

„Aš pridedu šaukštą medaus ir šaldytų uogų”, — pasakė moteris iš Anykščių. — „Vaikai geria kaip kokteilį. Ir net nežino, kad tai tas pats pienas, kurį gėrė močiutė.”

Vienas stiklainis. Du šaukštai raugo. Dvi dienos laukimo. Ir ant stalo — produktas, kuris iš virtuvės buvo dingęs per ilgai.