Visada galvojau, kad iki tam tikro amžiaus galiu sau leisti vieną kitą silpnybę. Cigaretę su draugu, taurę vyno vakare, sekmadienio popietę ant sofos. Sau įrodinėjau, kad „dar laiko yra”. Bet tyrimas, kurį neseniai perskaičiau, privertė susimąstyti apie vieną konkretų skaičių.
Tas amžius, kurį mokslininkai pavadino lūžio tašku
Laurea taikomųjų mokslų universiteto Suomijoje tyrėjai trisdešimt keturis metus stebėjo 326 žmones. Pradėjo, kai tiems buvo dvidešimt septyneri, baigė – kai šešiasdešimt vienerių.
Išvada buvo aiški: šeštasis gyvenimo dešimtmetis yra kritinė riba. Būtent amžiaus tarpsnyje tarp penkiasdešimties ir šešiasdešimt vienerių metų rūkymo, alkoholio ir sėslaus gyvenimo padaryta žala staiga ima rimtai jaustis. Širdies ligos, vėžys – būtent šiuo laikotarpiu tampa pagrindinėmis grėsmėmis.
Apie tyrimą pirmiausia išgirdau iš draugo Tado, dirbančio viešosios sveikatos srityje. „Problema ne ta, kad žmogus kažkada pradeda nesveikai gyventi. Problema – kad jis tęsia, manydamas, jog turės laiko atitaisyti”, – pasakė jis.
Kodėl būtent po penkiasdešimties
Pakalbėjau su šeimos gydytoja Lina apie tai, kodėl žala pagreitėja būtent šiame amžiuje. Jos atsakymas buvo paprastas.
„Iki penkiasdešimties organizmas moka save taisyti. Ląstelės atsinaujina, kraujagyslės prisitaiko, kepenys atsistato. Po penkiasdešimties šie mechanizmai pradeda silpti. Tie patys įpročiai, kurie anksčiau atrodė niekuo nepavojingi, dabar pradeda palikti pėdsakus.”
Tai nėra staigus pokytis. Veikiau tylus. Kraujospūdis, kuris anksčiau grįždavo į normą, dabar lieka šiek tiek aukštesnis. Cukrus, kuris seniau būdavo tvarkoje, dabar rodo ribines reikšmes. Svoris, kurį kadaise numesdavai lengvai, dabar laikosi užsikabinęs.
Kaip tai jaučia paprasti žmonės
Kaimynas Vytautas prieš mėnesį sugrįžo iš patikrinimo. Jam penkiasdešimt šeši, nuo jaunystės rūko po pakelį per dieną. Iki šiol niekas nerodė nieko blogo.
„Gydytojas parodė kraujagyslės vaizdą ir paklausė, kada paskutinį kartą bėgau. Negalėjau prisiminti”, – pasakojo jis. Diagnozė – pradinis kraujagyslių susiaurėjimas. Ne katastrofa, bet aiškus signalas.
Vytautas dabar pakeitė du įpročius – meta rūkyti ir kasdien vaikšto po valandą. Po trijų mėnesių eis pakartotinai pasitikrinti.
Ką daryti verta, nepriklausomai nuo amžiaus
Tyrimas nurodo tris konkrečius pokyčius, duodančius didžiausią naudą. Pirmas – mesti rūkyti. Širdies ir kraujagyslių rizika pradeda mažėti per kelias savaites po paskutinės cigaretės.
Antras – sumažinti alkoholio kiekį. Ne būtinai visiškai atsisakyti, bet įvardyti tikrą savaitės kiekį ir jį sumažinti per pusę. Jau po kelių mėnesių matomi kraujospūdžio ir kepenų rodiklių pokyčiai.
Trečias – fizinis aktyvumas. Kasdienis pusvalandžio pasivaikščiojimas daug stipresnis už savaitgalio intensyvią treniruotę. Svarbu reguliarumas, ne intensyvumas.
„Ne vaistai grąžina žmones į normalią būklę šiame amžiuje. Būtent šie trys dalykai”, – pasakė Lina.
Gera žinia, nepaisant visko
Tyrimas rodo dar vieną svarbų dalyką. Žala, padaryta per dešimtmečius, nėra neatitaisoma. Žmonės, kurie po penkiasdešimties pradeda sveikiau gyventi, sulaukia realaus pagerėjimo – ląstelės regeneruojasi, kraujagyslės atsistato, rizikos kreivė lenkiasi žemyn.
Svarbiausia sąlyga – pastovumas. Ne savaitė be cigarečių, ne mėnuo bėgiojimo. Nuolatinis naujas įprotis, kuris tampa natūralia kasdienybės dalimi.
Ką šis tyrimas pakeitė mano galvoje
Anksčiau man atrodė, kad „gyvensiu sveikai po keturiasdešimties” yra pakankamai anksti. Dabar supratau, kad tą ribą žmogus vis stumia į priekį, ir galiausiai ji pasiveja pati. Šeštasis dešimtmetis nėra bausmė už jaunystės silpnybes. Tai sąskaita, kurią galima pradėti mokėti dabar arba palikti ateičiai.
Tado pasakytas sakinys dabar skamba kitaip: ne apie laiką, kurio turime, o apie laiką, kurį renkamės sau grąžinti.
