Kibirą pelenų iš krosnies senelis kasdien nešdavo tiesiai į daržą. Bėrė po pomidorais, po serbentais, po viskuo iš eilės. „Pelenai — tai auksas”, — kartodavo jis.
Iš dalies buvo teisus. Bet tik iš dalies. Nes tais metais, kai apibėriau pelenais mėlynių krūmą, jis per vasarą pageltonavo ir vos išgyveno. Tada supratau: pelenai — ne trąša viskam. Tai įrankis, kurį reikia mokėti naudoti.
Ką pelenai iš tikrųjų duoda dirvai
Pelenai — ne magija, o chemija. Juose gausu kalio, kalcio ir fosforo — tų pačių medžiagų, kurias augalai išsemia per vasarą.
Bet svarbiausia jų savybė kita: pelenai kelia dirvos pH. Rūgščioje žemėje tai išganymas — šaknys ima geriau pasisavinti maistą, dirva tampa puresnė. Toje pačioje žemėje, kuri jau ir taip šarminė, pelenai virsta problema.
„Prieš beriant reikia žinoti, ką turi po kojomis”, — sako agronomė Vilma. „Rūgštumą pasitikrini paprastu testu iš sodo centro. Kitaip beri aklai.”
Kam pelenai — dovana, o kam — nuodai
Štai kur senelis klydo. Ne visi augalai mėgsta šarmą.
Pelenus mėgsta kryžmažiedžiai — kopūstai, brokoliai. Taip pat svogūnai, česnakai, žirniai, pupelės. Vaismedžiai ir veja atsidėkoja, kai dirva perdėm rūgšti.
O štai rūgštumo mylėtojams pelenai — tikra bausmė. Mėlynės, rododendrai, azalijos nuo jų kenčia. Ir bulvės — jos šarminėje dirvoje dažniau serga rauplėmis. Būtent čia dauguma sodininkų ir suklysta.
Kaip berti, kad nepakenktum
Rudenį, nuėmus derlių, ant lysvės paskleidžiame ploną, tolygų sluoksnį sausų, švarių pelenų. Ploną — ne kaugę.
Geriausia dirbti ramią, sausą dieną, kad vėjas neišnešiotų. Paskui pelenus lengvai įterpiame į viršutinį dirvos sluoksnį arba sumaišome su kompostu.
Trys taisyklės, kurias verta įsiminti:
Švieži pelenai niekada neturi liestis su daigais ar plikomis šaknimis — juose esančios druskos nudegina jautrius audinius. Laikyti juos reikia sausus, kitaip kalis išsiplauna. Ir jokių pelenų iš dažytos ar impregnuotos medienos — tai jau nuodai, ne trąša.
Saikas viską sprendžia
Didžiausia klaida — perteklius. Per daug pelenų taip pakelia pH, kad augalas nebegali pasisavinti net to, kas dirvoje jau yra.
Todėl pelenai nėra „kuo daugiau, tuo geriau”. Tai vaistas. O vaistą reikia gerti dozėmis.
Dabar pelenus vis dar renku į kibirą. Bet nebenešu jų po viskuo iš eilės. Mėlynes aplenkiu. Bulves aplenkiu. O ten, kur dirva rūgšti ir augalai to prašo — beriu saikingai, plonai, ramią dieną.
Senelis turbūt būtų nustebęs. Bet kitą rudenį mano kopūstai buvo tokie, kokių jis nė sapne neregėjo.





