Sėdėjau priešais gydytoją ir kartojau tą patį, ką sakau visiems: „Aš tikrai valgau mažai. Nežinau, kodėl svoris auga.”
Jis tyliai paklausė: „O ką gėrei vakar?”
Kavą su pienu. Sultis. Vakarienės vyną. Kai suskaičiavau – vien gėrimuose buvo daugiau kalorijų nei mano pietūs.
„Štai ir atsakymas,” pasakė jis. „Paslėptos kalorijos. Jas valgo visi – tik niekas neskaičiuoja.”
Kodėl valgote daugiau, nei manote
Tyrimai rodo tą patį: žmonės nuolat neįvertina savo kalorijų suvartojimo. Ne todėl, kad meluoja – tiesiog neskaičiuoja visko.
Gėrimai – sultys, kava su sirupu, alkoholis. Padažai – majonezas, aliejus, užpilas. Užkandžiai – riešutai prie televizoriaus, sausainiai prie kavos.
Visa tai tyliai kaupiasi. Vienas šaukštas aliejaus – 120 kalorijų. Stiklinė sulčių – dar 100. Vakarinė taurė vyno – 150.
„Žmonės skaičiuoja pietus ir vakarienę,” aiškino gydytojas. „Bet visa kita – tarsi neegzistuoja.”
Porcijų iliuzija
Dar viena problema – porcijų dydžiai. Restorane patiekiama porcija dažnai dvigubai didesnė nei rekomenduojama. Ir mes viską suvalgome, nes taip įpratome.
Namuose – tas pats. Dėdame į lėkštę „normalią” porciją, bet ta „normali” per dešimtmetį išaugo pusantro karto.
Perdirbtas maistas sukurtas taip, kad norėtume daugiau. Druskos, cukraus ir riebalų kombinacija – tai ne atsitiktinumas. Tai formulė, kuri verčia mus valgyti, net kai nesame alkani.
Kodėl antsvorio turintys žmonės suvartojimą vertina mažiau
Mokslas atskleidė keistą dėsningumą: antsvorio turintys žmonės nuolat nuvertina savo kalorijų suvartojimą. Liekni – atvirkščiai, pervertina.
Tai ne apgavystė. Tai suvokimo klaida.
Kai valgome bežvalgiškai – prie kompiuterio, prie televizoriaus, per pokalbį – smegenys tiesiog neužfiksuoja. Vėliau prisimename tik „tikrus” valgymus, o visa kita dingsta.
„Mano pacientai nuoširdžiai tiki, kad valgo mažai,” sakė gydytojas. „Kol nepradeda viską užsirašinėti.”
Kaip pamatyti tikrą vaizdą
Gydytojas davė paprastą užduotį: savaitę užsirašyti viską, ką valgau ir geriu. Viską – kiekvieną sausainį, kiekvieną gurkšnį.
Pirmą dieną atrodė keista. Trečią – šokiruojanti. Tie „maži” užkandžiai virto šimtais kalorijų. Gėrimai – dar daugiau.
Maisto dienoraštis ar programėlė telefone – ne dieta, o veidrodis. Jis parodo tai, ko nenorime matyti.
Kaip ištrūkti iš rato
Pirmiausia – sąmoningas stebėjimas. Ne dieta, ne ribojimai – tiesiog žinojimas, ką valgai.
Antra – aplinkos pakeitimai. Jei saldainiai ant stalo – juos valgysi. Jei spintelėje – rečiau. Mažesnė lėkštė – mažesnė porcija.
Trečia – lėtesnis valgymas. Dvidešimt minučių reikia, kad smegenys pajustų sotumą. Jei suvalgai per penkias – suvalgai per daug.
„Tai ne valios klausimas,” baigė gydytojas. „Tai sistemos klausimas. Pakeisk sistemą – pasikeis rezultatas.”
Dabar kiekvieną rytą užsirašau, ką valgau. Ne tam, kad save baučiau – tam, kad matyčiau tiesą. Ir ta tiesa pagaliau pradėjo veikti.
Per mėnesį numečiau tris kilogramus. Ne todėl, kad badavau – todėl, kad pagaliau pamačiau, kur dingsta tos kalorijos.
Gydytojas buvo teisus. Kartais sunkiausia tiesa – ta, kurios nenorime girdėti. Bet būtent ji ir veikia.
