Pirmą kartą pelę pamačiau dar žiemą. Mažą, pilką, zuliančią palei rūsio sieną. Pagalvojau – šaltis praeis, ji išeis pati.
Pavasarį nulipau į rūsį pasiimti bulvių sėklai ir sustingau. Kampe, už senų padangų, buvo lizdas. Ir ne tuščias – viduje knibždėjo mažyčiai rausvai rausvi kūneliai. Pelės ne tik neišėjo – jos apsigyveno visam laikui.
Žmona Greta atsisakė eiti į rūsį. „Arba jos, arba aš”, – pasakė.
Tada sūnus pasiūlė: „Tėti, aš skaičiau apie vieną būdą. Su aštriais pipirais.”
Pagalvojau – kas čia per nesąmonė. Bet kai deratizatoriai paprašė 200 eurų už vieną vizitą, nusprendžiau: pamėginsiu tą nesąmonę.
Kodėl pavasarį pelės tampa dar aktyvesnės
Daugelis galvoja, kad pelės – žiemos problema. Atšals, sulįs, o pavasarį išeis. Realybė kitokia.
Pavasaris pelėms – veisimosi sezonas. Jos ne tik neišeina, bet aktyviai daugina populiaciją. Viena patelė per metus gali susilaukti iki dešimties vadų, kiekviename – po šešis–aštuonis mažylius.
Po žiemos joms reikia maisto. Lauke dar tuščia, o rūsyje – bulvės, sėklos, grūdai. Tobula vieta auginti šeimą.
„Jos ne iš piktumo ateina, – aiškinau Gretai. – Jos tiesiog daro tai, ką diktuoja instinktai.”
Bet tai nereiškė, kad turiu joms leisti veistis mano namuose.
Kaip pasigaminti aštrųjį purškiklį
Sūnus man atsiuntė receptą. Paprastesnis būti negali.
Vienas Tabasco buteliukas, atskiestas karštu vandeniu. Maišiau tol, kol konsistencija tapo tinkama purškimui – ne per tiršta, ne per skysta.
Supyliau į purškimo buteliuką – tokį, kokį naudoju augalams. Ir viskas.
Sūnus paaiškino, kad esmė – kapsaicinas. Tai junginys, kuris suteikia pipirui aštrumą. Žmonėms jis tiesiog degina – nepavojingai. Bet graužikams, kurių uoslė keturiolika kartų jautresnė nei mūsų, tai tikras pragaras.
„Jie neapsinuodys, – patikino sūnus. – Tiesiog bėgs kuo toliau.”
Kur purkšti, kad pelės nebesugrįžtų
Pirma – pamato perimetras iš išorės. Apėjau visą namą ir apipurškiau palei pagrindą, ypač ten, kur mačiau galimas angas.
Paskui – rūsys. Kampai, palei sienas, prie durų. Visur, kur pelė galėtų bėgti.
Tada – palėpė. Ten jos irgi mėgsta gyventi, ypač jei yra šiltų vietų prie stogo.
Galiausiai – ūkinis pastatas. Pelės dažnai pirma apsistoja šalia namo, o tik paskui bando patekti į vidų. Taigi reikėjo ginti ir prieigas.
Dviejų Tabasco buteliukų užteko visam namui. Kainavo apie 4 eurus.
Kas nutiko per pirmą savaitę
Pirmą naktį dar girdėjau braškėjimą. Bet jau kitą – tyla. Trečią naktį Greta pasakė: „Ar tu čia ką nors padarei?”
Po savaitės nuėjau į rūsį su žibintuvėliu. Ieškojau pėdsakų – išmatų, apgraužtų kampų, lizdų. Nieko.
Pelės buvo dingusios.
„Čia tikrai dėl to padažo?” – netikėjo žmona. Paaiškinau apie kapsaiciną, apie jų jautrią uoslę. Ji vis dar žiūrėjo skeptiškai, bet į rūsį pradėjo vaikščioti be baimės.
Kaip dažnai reikia atnaujinti apsaugą
Vienas purškimas neveikia amžinai. Lietus nuplauna, saulė skaido, laikas daro savo.
Per aktyvų sezoną – rudenį ir ankstyvą pavasarį – atnaujinu kas dvi–tris savaites. Žiemą, kai pelės jau susikūrusios lizdus kitur, galima rečiau.
Po kiekvieno lietaus verta papurkšti iš naujo, bent jau labiausiai pažeidžiamas vietas.
Sūnus dabar juokauja: „Tėti, tu tapai Tabasco ekspertu.” Gal ir tapau. Bet svarbiausia – pelių nebėra, deratizatoriams nemokėjau, o Greta vėl lipę į rūsį be baimės.
Kartais paprasčiausi sprendimai veikia geriausiai.
