Kojos palietė dugną. Vanduo siekė juosmenį. Akmenukai apačioje atrodė švelnūs, saulė šildė pečius, ir viskas kvepėjo vasara. Po dešimties minučių viskas pasikeitė — bet tą akimirką niekas neatrodė pavojinga. Būtent tai ir yra baisiausia atviro vandens savybė.
Vanduo, kuris atrodo švarus, bet nėra
Drumstas vanduo kelia akivaizdų nerimą. Bet ir skaidrus ežeras ar upė gali nešti nematomus mikrobus — E. coli, Salmonella, rotavirusus, Giardia, hepatito A virusą. Šaltiniai — lietaus nuotėkis, žemės ūkio atliekos, nuotekų išleidimas.
„Vanduo buvo krištolinės spalvos,” — prisiminė moteris. „O po dviejų dienų — pykinimas, viduriavimas, temperatūra.”
Prarijus net nedidelio kiekio užteršto vandens gali prasidėti virškinimo sutrikimai, kepenų uždegimas ar ilgiau trunkantis negalavimas. Gyvūnų šlapimas gali platinti leptospirozę — ligą, kuri pažeidžia inkstus ir kitus organus. O simtomai pasirodo ne iš karto — dažnai po dviejų trijų dienų, kai maudynės jau pamirštos ir niekas nesusieja.
Įspėjamieji ženklai: nemalonus kvapas, šiukšlės pakrantėje, dumblių apnašos, neseniai buvęs stiprus lietus. Vanduo šalia kanalizacijos angų, nuotekų išleistuvų ar žemės ūkio laukų — ypač rizikingas. Saugiausia maudytis tik ten, kur vandens kokybė reguliariai tikrinama.
Srovės ir dugno pavojai
Net kai vanduo stovi ramus, po juo gali slypėti fizikiniai pavojai. Sūkuriai prie užtvankų, tiltų ir šliuzų traukia plaukiką gilyn arba tolyn nuo kranto. Dugnas gali staiga leistis žemyn — prieš akimirką buvo seklu, kitą — dvi galvos po vandeniu.
Purvas, šakos, stiklo šukės gali sužeisti pėdas arba įkalinti kojas. Ir nieko iš to nematai, kol neįžengi.
„Žingsnis į kairę — ir dugnas dingo,” — pasakojo vyras, kuriam tos maudynės baigėsi ligoninėje.
Taisyklė paprasta: niekada nesinerk į nežinomą vandenį. Jei dugnas atrodo nestabilus arba srovė jaučiasi stipresnė nei tikėjaisi — eik atgal.
Šalčio šokas — kelios sekundės, kurios lemia viską
Vanduo gali būti šiltas paviršiuje ir šaltas po pirmuoju metru. Staigus panirimas į žemesnės nei 20 °C temperatūros vandenį sukelia šoko reakciją: greitą kvėpavimą, hiperventiliaciją, paniką. Raumenys sustingsta. Kojos nebeklauso.
Išgąsdintas žmogus įkvepia vandens dar nepasiekęs gilesnės vietos. Mėšlungis kojose sumažina judėjimo jėgą ir apsunkina grįžimą.
Prevencija — palaipsnis įėjimas. Kojos. Liemuo. Krūtinė. Po minutės — galva. Nešokti po perkaitimo — tai pati pavojingiausia kombinacija, nes kūnas bando vienu metu ir atvėsti, ir reaguoti į šoką. Jei prasideda drebulys, mėšlungis ar dusulys — lipti lauk nedelsiant. Nesvarbu, kaip atrodo iš šalies.
Žydėjimai ir gyvūnai
Cianobakterijų žydėjimas — žalsvos putos arba drumstas, kvepiančiu vandeniu padengtas paviršius. Toksinai dirgina odą, akis, skrandį. Prarijus — pykinimas, vėmimas, blogesniu atveju — nervų sistemos pažeidimai.
Pakrantėse, kur augmenija tanki, telkiasi gyvatės, vabzdžiai ir kiti gyvūnai. Sutrikdyti — gali įkąsti ar įgelti. Šuo, leidžiamas maudytis tokiame vandenyje, rizikuoja taip pat — cianobakterijų toksinai gyvūnams dar pavojingesni nei žmonėms.
Jei vanduo kvepia, putos žalsvos arba oda pradeda niežtėti — pasitraukti iš karto.
Penki pavojai. Nė vienas nematomas iš kranto. Ir kiekvienas prasideda tuo pačiu sakiniu: „Atrodė saugu.” Prieš žengiamą į vandenį — sustoti. Apsidairyti. Pagalvoti. Tas vienas žingsnis gali būti svarbesnis už visus plaukimo įgūdžius kartu sudėjus.
