Tą rytą užmečiau akį į palangę ir širdis suspaudė. Pelargonija, kuri dar vakar atrodė puikiai, stovėjo su geltonu apatinių lapų vainiku. Mama, užėjusi į svečius, tik palingavo galvą: „Va, ir pas tave pradėjo. Ruduo.”
Bet aš nesiruošiau susitaikyti. Prisiminiau, ką prieš metus skaityta sodininkystės forume – apie tris tabletes iš vaistinės, kurios veikia kaip intensyvi terapija silpniems augalams. Nubėgau į vaistinę, grįžau su trimis pakeliais. Po dviejų dienų mama paskambino pati: „Ką tu ten padarei? Gėlė atrodo geriau nei prieš savaitę.”
Keturios priežastys, kodėl pelargonijų lapai gelsta
Prieš griebiantis vaistų, reikėjo suprasti ligą. Geltonėjantys lapai – tai simptomas, ne diagnozė. Priežastys gali būti keturios.
Pirma – perlaistymas. Pelargonijos yra sausumą mėgstantys augalai. Kai šaknys nuolat drėgnos, jos pradeda pūti, ir lapai gelsta nuo apačios.
Antra – per mažai vandens. Atrodo kaip prieštara, bet visiškai išdžiūvusi žemė sukelia tą patį efektą.
Trečia – maistinių medžiagų trūkumas. Ypač azoto, magnio ar geležies. Tada lapai gelsta tolygiai, pradedant nuo senesnių.
Ketvirta – bakterinė infekcija. Ją atpažinsi iš rudų dėmių su geltonais kraštais. Čia jau rimčiau.
Mano pelargonijai diagnozė buvo trečia – maistinių medžiagų badas.
Greita diagnozė: vanduo ar maistas?
Patikrinau paprastu būdu. Įkišau medinę pagaliuką į žemę maždaug 2,5 centimetro gyliu. Ištraukiau – sausa. Bet ne perdžiūvusi, o normaliai sausa.
Vadinasi, laistymas tinkamas. Problema kitur.
Pažiūrėjau į lapus atidžiau. Geltonėjimas prasidėjo nuo senesnių, apatinių lapų ir plito tolygiai. Klasikinis azoto trūkumo ženklas. Rudenį, kai šviesos mažiau, augalas sunkiau įsisavina maistines medžiagas. Jam reikia pagalbos.
Štai tada prisiminiau tą receptą iš forumo.
Trys tabletės iš vaistinės: mišinys, kuris veikia per kelias dienas
Receptas paprastas: Asparkamas, gintaro rūgštis ir glicinas. Visos trys – įprastos vaistinės prekės, kainuojančios centus.
Asparkamas tiekia kalį ir magnį. Šie mikroelementai būtini ląstelių metabolizmui ir maistinių medžiagų transportavimui.
Gintaro rūgštis pagerina energijos gamybą ląstelėse. Augalas tiesiogine prasme gauna daugiau jėgų.
Glicinas padeda prisitaikyti prie streso – temperatūros svyravimų, šviesos trūkumo, persodimo.
Sutryniau po tris tabletes kiekvieno, ištirpinau litre vandens. Įpyliau į žemę – dosniai, bet neužliejant.
Kas vyko per pirmą savaitę
Po 24 valandų – jokio matomo pokyčio. Nesijaudinau. Terapija veikia ląstelių lygiu, akimis to nematysi.
Po 48 valandų – pageltę lapai neatgijo, bet nauji geltonėjimai sustojo. Augalas nustojo blogėti.
Po savaitės – stiebas pasidarė tvirtesnis. Likusių lapų spalva pagilėjo, pasidarė ryškesnė.
Po dviejų savaičių – pamačiau pirmuosius naujus ūglius. Mažytės šviežios lapelių užuomazgos kamieno viršūnėje.
Mama, kai papasakojau, netikėjo. „Iš vaistinės? Augalams?” Atnešiau jai tų pačių tablečių. Dabar jos pelargonijos irgi žydi.
Klaidos, kurios sugadina visą efektą
Metodas paprastas, bet yra keletas spąstų.
Per didelė dozė – blogiau nei per maža. Viršijus 3 tablečių litrui santykį, sukuriamas osmosinis stresas. Augalas ne gyja, o kenčia dar labiau.
Per dažnas naudojimas – taip pat klaida. Kas dvi–tris savaites, ne dažniau. Augalui reikia laiko įsisavinti medžiagas.
Netinkamai ištirpintos tabletės – aktyvios medžiagos lieka milteliuose ir nepasiekia šaknų.
Dabar naudoju šį receptą profilaktiškai – kartą per mėnesį rudens–žiemos sezonu. Pelargonijos nebegeltė jau antrus metus. O kaimynės vis dar skundžiasi, kad „ruduo suėda gėles.”
