Šeimos pietūs, kaip visada, virto diskusija. Ant stalo – halva, ta pati, kurią valgėme vaikystėje. Krikštamotė dėjo gabalėlį ant mano lėkštės ir sakė: „Valgyk, čia tikras maistas. Mes visi užaugome ant halvos ir buvome sveiki.”
Mano sesuo, kuri neseniai baigė mitybos kursus, tyliai pakėlė antakį. „Gal ne visai taip paprasta,” pasakė ji.
Ir prasidėjo.
Argumentas, kuris skambėjo įtikinamai
Krikštamotė dėstė faktus kaip prokuroras: „Halvoje yra sezamas. Sezame – kalcis, geležis, baltymai. Linų sėmenų halva – širdžiai naudinga. Žemės riešutų – kremzlėms ir kaulams. Tai ne saldainis, tai maistas.”
Ji nebuvo neteisi. Sesuo linkčiojo, bet kažkas jos veide sakė, kad argumentas nebaigtas.
„Bet mama,” pradėjau atsargiai, „ar ne per daug cukraus?”
„Cukraus visur yra. Bent jau halvoje dar ir nauda.”
Vakaras galėjo baigtis be atsakymo, jei ne vienas skambutis.
Dietologės verdiktas
Sesuo paskambino savo dėstytojai – mitybos specialistei, kuri dirba su sportininkais ir lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais. Įjungė garsiakalbį, kad visi girdėtų.
„Halva – ne blogis,” pradėjo dietologė. „Bet ir ne panacėja. Vienas–du šaukšteliai per dieną tikrai suteiks naudingų medžiagų: vitamino E, antioksidantų, skaidulų. Ypač vyresniems žmonėms tai gali būti vertingas papildymas.”
Krikštamotė triumfuojamai pažvelgė į mus.
„Tačiau,” tęsė specialistė, „halvos kaloringumas artimas šokoladui. Penkiasdešimt gramų – tai jau apie 250 kalorijų. Kas dieną po gabalą – ir per mėnesį priaugsite kilogramą.”
Triumfas kiek pritilo.
„O diabetikams, širdies ligomis sergantiems – būtina konsultacija su gydytoju. Tai ne kasdienio valgymo produktas, o saikingas malonumas.”
Tas vienas sakinys
Kai sesuo padėkojo ir atsisveikino, krikštamotė paklausė: „Tai galima ar negalima?”
Dietologė atsakė paprastai: „Galima, bet ne tiek, kiek valgėte sovietmečiu, kai visko kito nebuvo.”
Šis sakinys pakabino ore tylą.
Pasirodo, kai parduotuvėse nebuvo vaisių, jogurtų, kokybiško šokolado – halva atrodė kaip „sveika alternatyva”. Dabar, kai turime viską, jos vieta mityboje pasikeitė.
Kompromisas, kurį radome
Vakaro pabaigoje sutarėme: halva lieka ant šeimos stalo, bet ne kaip pagrindinis desertas. Vienas šaukštelis prie kavos, retkarčiais – visiškai normalu.
Mama vis dar sako, kad „anksčiau visi valgė ir nieko nebuvo”. Bet dabar priduria: „Tiesa, ir bėgdavome daugiau, ir cukraus kitur mažiau gaudavome.”
Žmona, klausydamasi šios diskusijos, šypsojosi ir tyliai paslėpė halvos pakelį į spintelę – ne į šaldytuvą, kur kas dieną pamatytume, o ten, kur prisiminsi tik tada, kai tikrai norėsi.
Ką iš tiesų supratau
Krikštamotė buvo teisi – halva turi maistinės vertės. Ir sesuo buvo teisi – kiekis svarbu. Sovietinė vaikystė mums paliko ne tik prisiminimus, bet ir mitybos įpročius, kurie nebūtinai tinka šiandienai.
Kartais geriausia dovana, kurią galime duoti savo sveikatai – ne atsisakyti visko, o tiesiog suprasti, kiek iš tiesų užtenka.
Dabar, kai matau halvą parduotuvėje, prisimenu dietologės žodžius ir krikštamotės veidą. Ir pasirenku mažą gabalėlį – su meile prisiminimams, bet ir su pagarba savo kūnui.
