Sėdėjau prie kavos su drauge Rasa, kuri jau penkeri metai dirba onkologijos skyriuje. Kalbėjomės apie viską ir nieką, kol ji staiga nutilo ir pasakė:

„Žinai, ką atrado su paprastomis mielėmis? Tai gali pakeisti viską, ką žinome apie vėžio gydymą.”

Padėjau puodelį: „Mielėmis? Tomis, iš kurių kepa duoną?”

Ji linktelėjo: „Būtent. Aludarinėmis mielėmis. Ir tai, ką jos daro, kai bado – tiesiog neįtikėtina.”

Kai ląstelė pradeda badauti

Rasa paaiškino, kad mokslininkai tyrinėjo, kas nutinka mielių ląstelėms, kai jos negauna maisto. Pasirodo, jos nemiršta – užmiega. Bet ne šiaip užmiega.

„Įsivaizduok, kad ląstelė apsivelka apsauginį šarvą,” – pasakė ji. „Mitochondrijos – tos energijos gamyklos ląstelės viduje – apsigaubia ribosomomis. Tai tarsi apsauginis apvalkalas.”

Ribosomos normaliai gamina baltymus. Bet badaujančioje ląstelėje jos pakeičia funkciją – tampa skydu, kuris neleidžia ląstelei suvalgyti pačios savęs.

„Stresuota ląstelė galiausiai pradėtų savęs virškinti,” – pridūrė Rasa. „Bet šitas mechanizmas to neleidžia. Ląstelė tiesiog miega ir laukia geresnių laikų.”

Kodėl tai svarbu vėžio gydymui

Paklausiau, kokia čia sąsaja su onkologija. Rasa atsiduso:

„Vėžinės ląstelės daro tą patį. Kai chemoterapija jas pasiekia, dalis jų tiesiog užmiega. Sulėtina metabolizmą, pasislėpia nuo imuninės sistemos ir laukia.”

Štai kodėl vėžys kartais grįžta po metų ar net dešimtmečio. Tos miegančios ląstelės tiesiog atsibudino.

„Chemoterapija veikia greitai besidalinančias ląsteles,” – aiškino ji. „Bet miegančios – nejuda. Jos tampa nematomos.”

Tai skamba bauginančiai, bet Rasa šypsojosi: „Kaip tik čia ir slypi viltis.”

Silpnoji vieta, kurios ieškojo dešimtmečius

Jei mokslininkai supranta, kaip ląstelės užmiega ir atsibunda – jie gali tą procesą sustabdyti.

„Įsivaizduok vaistą, kuris neleidžia vėžinėms ląstelėms užmigti,” – pasakė Rasa. „Arba tokį, kuris jas priverstinai pažadina, kai chemoterapija vis dar veikia.”

Tyrėjai jau planuoja tris kryptis: ieškoti žymenų, kurie parodytų miegančias ląsteles; patikrinti, ar žmogaus vėžinės ląstelės naudoja tą patį mechanizmą; ir sukurti vaistus, kurie tą mechanizmą išjungtų.

„Trisdešimt metų ieškojome būdo įveikti atsparumą gydymui,” – pasakė Rasa, keldamasi nuo stalo. „Galbūt atsakymas visą laiką buvo paprasčiausiose mielėse.”

Tai, ko nežinojome apie ląsteles

Grįždama namo galvojau apie tai, ką Rasa pasakė. Paprastos aludarinės mielės, kurias naudojame duonai ir alui – jose slypi mechanizmas, kuris gali padėti nugalėti vėžį.

Kartais didžiausi atradimai ateina iš netikėčiausių vietų. Iš laboratorijos, kur kažkas nusprendė pamatyti, kas nutinka, kai mielės badauja.

Galbūt po kelių metų tai bus standartinis gydymas. O galbūt tik pirmas žingsnis ilgame kelyje. Bet viena aišku – mokslas vėl nustebino.