Mano dukra keturių metų. Kai ji pasakė „man nuobodu” – nudžiugau. Ne todėl, kad jai nuobodu. O todėl, kad ji mokėjo tai pasakyti.
Kai papasakojau apie tai logopedei Jurgitai, kuri dirba su vaikais jau trisdešimt metų, ji linktelėjo:
„Žinai, šis žodis – vienas iš tų, kurie dingsta iš vaikų kalbos. Kartu su dar dviem.”
Ir papasakojo tai, kas privertė susimąstyti.
Trys žodžiai, kurie nyksta
Jurgita išvardijo:
„Nuobodu. Pavargau. Skauda.”
Atrodė keista – tai paprasti žodžiai. Bet Jurgita paaiškino, kodėl jie tokie svarbūs.
„Šie žodžiai parodo, kad vaikas moka įvardinti savo vidinę būseną. Jis supranta, kas vyksta jo kūne ir galvoje – ir gali tai pasakyti.”
Tai ne tik kalbos įgūdis. Tai emocinio intelekto pagrindas.
Kodėl jie dingsta
Jurgita parodė ryšį su ekranais:
„Kai vaikas nuobodžiauja – jam duoda telefoną. Kai pavargsta – televizorių. Kai skauda – žaidimą, kad atitrauktų dėmesį.”
Vaikas negauna galimybės patirti tą būseną pilnai. Ir negauna galimybės jos įvardinti.
„Be to, mažiau kalbamės akis į akį. Vaikai mažiau girdi, kaip suaugusieji vardija savo jausmus.”
Jurgita pridūrė: ekranai niekada nesako „man nuobodu” ar „aš pavargau”. Vaikai to tiesiog negirdi.
Kodėl tai svarbu
Paklausiau, ar tikrai svarbu, jei vaikas nevartoja šių žodžių.
„Labai svarbu,” – atsakė Jurgita. „Vaikai, kurie nemoka įvardinti jausmų, turi daugiau elgesio problemų.”
Jei vaikas negali pasakyti „man skauda” – jis verkia, muša, meta daiktus. Jei negali pasakyti „pavargau” – tampa irzlus, bet nežino kodėl.
„Emocijų įvardijimas – tai įrankis. Be jo vaikui sunkiau reguliuoti save ir bendrauti su kitais.”
Tyrimai rodo: vaikai su didesniu emociniu žodynu geriau mokosi, lengviau užmezga draugystes, yra atsparesni stresui.
Kaip atstatyti
Jurgita davė konkrečius patarimus:
„Pirma – patys vartokite šiuos žodžius. Sakykite: aš pavargau. Man šiandien nuobodu. Skauda galvą.”
Vaikai mokosi iš to, ką girdi.
Antra – leiskite vaikui patirti nuobodulį. Neduokite ekrano kiekvieną kartą, kai jam nėra ką veikti.
„Nuobodulys – tai normali būsena. Ji skatina kūrybiškumą.”
Trečia – klauskite apie jausmus. Ne tik „ką veikei?”, bet ir „kaip jautiesi? Ar pavargai? Ar skauda?”
Ką pakeičiau
Po pokalbio su Jurgita pradėjau atkreipti dėmesį. Kai dukra buvo irzli – klausiau: „Gal pavargai?”
Iš pradžių ji nežinojo, ką atsakyti. Bet po kelių savaičių pradėjo pati sakyti: „Mama, aš pavargau.”
Kai jai nuobodu – nebeduodu telefono iškart. Leidžiu šiek tiek pabūti toje būsenoje. Ir ji pradėjo rasti, ką veikti pati.
Jurgita buvo teisi: šie trys žodžiai – ne tik žodžiai. Tai durys į vaiko vidinį pasaulį. Ir mūsų darbas – padėti jas atidaryti.
