Kai dietologas pažvelgė į pigios dešrelės sudėtį, jo reakcija buvo tokia, kokios nesitikėjau. Jis tiesiog padėjo produktą atgal ir pasakė: „Tai ne maistas. Tai inžinerinis projektas.”
Vėliau parodė skaičius. Vidutinė pigi dešrelė turi apie septynis procentus tikros mėsos. Septynis. Likę devyniasdešimt trys – vanduo, riebalai, priedai ir kažkas, kas vadinama „mechaniškai atskirta mėsa”.
Nuo tos dienos į dešrų lentą žiūriu kitaip.
Kas yra ta „mechaniškai atskirta mėsa”
Kai nuo kaulo nupjaunama visa normali mėsa, lieka kaulai su likučiais – sausgyslėmis, kremzlėmis, riebalais, smulkiais raumenų gabalėliais. Anksčiau tai būtų išmetama arba atiduodama gyvūnams.
Dabar tai praleidžiama per specialią mašiną. Ji presuoja kaulus per sietus ir išspaudžia viską, kas minkšta. Gaunama rausva pasta – mechaniškai atskirta mėsa, arba MSM.
Techniškai tai „mėsa”. Teisiškai tai galima vadinti mėsos produktu. Bet ar tai tas pats, kas kepsnys ar net malta mėsa? Tikrai ne.
Toje pastoje yra raumenų fragmentų, bet kartu ir kremzlių, sausgyslių, kaulų dulkių, kartais net plunksnų liekanų (jei kalbame apie vištieną). Viskas sumaišyta į vienarūšę masę.
Ką dar rado etiketėje
Septyni procentai mėsos – tai tik pradžia. Dietologas perskaitė visą sudėtį:
Vanduo – pagrindinis ingredientas. Taip, dešrelėje daugiau vandens nei mėsos.
Riebalai – pridedami atskirai, kad produktas būtų sultingesnis.
Natrio nitritas – konservantas ir spalvos fiksatorius. Dėl jo dešrelė lieka rausva, o ne pilka.
Fosfatų druskos – laiko drėgmę, gerina tekstūrą.
Mononatrio glutamatas (MSG) – skonį stiprinantis priedas.
Gliukozė, krakmolas, soja – užpildai, kurie padidina masę.
Viskas teisėta. Viskas leistina. Bet ar tai mityba?
Kodėl specialistai liepia būti atsargiems
Viena dešrelė per šventę – ne problema. Bet kai tai tampa įpročiu – situacija keičiasi.
Druska. Viena dešrelė gali turėti ketvirtadalį ar net trečdalį dienos natrio normos. Jei valgai dvi ar tris – jau viršyji.
Nitritai. Tyrimai rodo sąsajas tarp didelio nitritų vartojimo ir tam tikrų vėžio formų. Pasaulio sveikatos organizacija apdorotą mėsą priskiria „tikriausiai kancerogeninių” kategorijai.
Cholesterolis ir sotieji riebalai. Pigios dešrelės jų turi daug – daugiau nei kokybiškas mėsos produktas.
Priedų kokteilis. Kiekvienas priedas atskirai gali būti saugus. Bet kai viename produkte jų dešimt ar daugiau – kumuliacinis poveikis nežinomas.
Kaip atpažinti geresnę dešrelę
Ne visos dešrelės vienodos. Yra ir kokybiškų produktų – tik reikia mokėti skaityti etiketes.
Mėsos kiekis. Ieškokite produktų, kur mėsos bent aštuoniasdešimt procentų. Geriausiose – virš devyniasdešimties.
„Mechaniškai atskirta mėsa” – jei tai pirmas ingredientas, produktas prastas.
Ingredientų skaičius. Kuo trumpesnis sąrašas – tuo geriau. Gera dešrelė gali turėti penkis-septynis ingredientus. Bloga – dvidešimt.
Kaina. Taip, kokybė kainuoja. Bet geriau viena gera dešrelė nei trys prastos.
Kilmė. Specializuoti mėsininkai, ūkių parduotuvės dažnai siūlo produktus be MSM ir su minimalia chemija.
Ką daryti, jei dešrelės patinka
Nesiūlau jų visiškai atsisakyti. Tai būtų nerealu – dešrelės patogu, greitai paruošiamos, vaikai jas mėgsta.
Bet galima rinktis protingiau.
Pirmiausia – perskaityk etiketę. Jei mėsos mažiau nei penkiasdešimt procentų – padėk atgal.
Antra – mažink dažnumą. Kartą per savaitę vietoj kasdien.
Trečia – ieškok alternatyvų. Vištienos ar kalakutienos dešrelės dažnai kokybiškesnės. Arba tiesiog iškepk gabalą mėsos – užtrunka ne daug ilgiau.
Ko išmokau
Tas dietologo patikrinimas man atvėrė akis. Ne todėl, kad dešrelės – nuodai. Bet todėl, kad tai, ką laikiau „mėsos produktu”, iš tiesų yra vanduo su priedais ir septyniais procentais kažko, kas primena mėsą.
Dabar prie dešrų lentynos stoviu ilgiau. Skaitau etiketes. Kartais išeinu be nieko, nes niekas netinka.
Bet kai randu gerą produktą – žinau, už ką moku. Ne už vandenį su chemija, o už tikrą maistą.
