Stovėjau prie tvoros ir stebėjau keistą vaizdą. Kaimynas Rimas – pensininkas, kuris sode praleidžia daugiau laiko nei namuose – vyniojo savo obelį kažkokiais skudurais. Atrodė lyg medį ruoštų žiemai, nors buvo gegužės vidurys.
„Rimas, ką tu darai?” – neiškenčiau.
Jis pakėlė galvą ir nusišypsojo: „Ateik arčiau. Užuosi.”
Priėjau. Iš skudurų sklido stiprus kvapas – cinamono, česnako ir dar kažko, ko negalėjau atpažinti.
„Mano receptas nuo amarų,” – paaiškino jis. – „Trisdešimt metų naudoju. Ir nė karto nenuvylė.”
Receptas iš senelio laikų
Rimas pakvietė į savo daržinę, kur ant stalo stovėjo kibiras su rudu skysčiu.
„Čia viskas paprasta,” – pradėjo aiškinti. – „Pusė litro karšto vandens, šaukštas cinamono, šaukštas maltų gvazdikėlių, trys skiltelės česnako ir mėtų arbata. Užpilai, palieki kelioms valandoms.”
„Ir tai veikia?” – paklausiau skeptiškai.
Jis nusijuokė: „Pažiūrėk į mano obelis. Ir pažiūrėk į savo.”
Turėjau pripažinti – jo medžiai buvo švarūs, lapai sveiki. O mano obelaitė jau savaitę kovojo su amarais, nors purškiau cheminėmis priemonėmis.
Vyras pavadino mane ragana
Grįžau namo ir papasakojau vyrui. Jis pakėlė antakį: „Skudurai su cinamonu? Tau tikrai viskas gerai?”
„Pabandysiu,” – atsakiau. – „Blogiau nebus.”
Kitą rytą paruošiau mišinį pagal Rimo receptą. Pamerkiau senus rankšluosčius – tuos, kurie jau netiko voniai. Išgręžiau ir apvyniojau obelaitės kamieną.
Vyras išėjo į kiemą, pažiūrėjo ir palingavo galvą: „Dabar kaimynai galvos, kad čia raganos gyvena.”
Po savaitės jis pats atėjo pažiūrėti. Amarų ant mano obelaitės sumažėjo perpus. Po dviejų savaičių – nebeliko visai.
Sesuo iš pradžių nusijuokė
Paskambinau seseriai į kaimą. Ji augina didesnį sodą – penkias obelis, tris kriaušes.
„Tu rimtai?” – nusijuokė ji. – „Aš kasmet išleidžiu šimtą eurų chemijai. O tu siūlai skudurus?”
„Pabandyk vienai obeliai,” – pasakiau. – „Jei neveiks – nieko neprarasi.”
Po trijų savaičių ji paskambino pati: „Nežinau, kaip tai veikia, bet veikia. Ta obelaitė su skudurais – vienintelė be amarų.”
Kodėl tai iš tikrųjų veikia
Paklausiau Rimo, koks čia mokslas.
„Skruzdėlės augina amarus,” – paaiškino jis. – „Saugo juos, maitina. Jei atbaidai skruzdėles – amarai lieka be globėjų. O cinamonas ir česnakas skruzdėlėms kaip siaubas. Jos to kvapo negali pakęsti.”
Jis pridūrė: „Be to, česnakas turi priešgrybelinių savybių. Tai ne tik nuo vabzdžių – ir nuo ligų.”
Mama, kai papasakojau, prisiminė savo motiną: „Ji irgi kažką panašaus darydavo. Tik aš niekada nesupratau kodėl.”
Dabar suprantame abi.
Likusi dalis neišpilta
Rimas dar patarė: tą patį mišinį galima purkšti ant lapų. Nukošti, supilti į purkštuvą ir apipurkšti medžius kas dvi savaites arba po lietaus.
„Dviguba apsauga,” – pasakė jis. – „Kamienas ir lapai. Tada amarams tikrai nėra kur dėtis.”
Šį sezoną išleidau chemijai lygiai nulį eurų. O obelaitė – sveikiausia per pastaruosius penkerius metus. Kartais seni metodai veikia geriau nei nauji. Tereikia kažkam parodyti.
