Kai draugė papasakojo apie naujus reprodukcinius tyrimus, iš pradžių pagalvojau, kad juokauja. Vaikas su trijų ar keturių žmonių genais? Pasirodo, tai jau ne fantastika – tai realybė, kuri artėja greičiau nei tikėjomės.
Genetikė Aušra paaiškino, kas iš tiesų vyksta laboratorijose.
CRISPR keičia taisykles
„Tradiciškai vaikas paveldi genus iš dviejų tėvų,” – pradėjo Aušra. – „CRISPR technologija leidžia paimti genetinę medžiagą iš kelių donorų ir sujungti į vieną embrioną.”
„Bet kam to reikia?” – paklausiau.
„Iš pradžių – ligų prevencijai,” – atsakė genetikė. – „Jei abu tėvai neša pavojingą geną, galima pakeisti jį sveiku iš trečio donoro.”
„Skamba logiškai,” – pripažinau.
„Problema ta, kad riba tarp gydymo ir tobulinimo labai neaiški,” – pasakė Aušra. – „Šiandien šaliname ligos geną. Rytoj – renkamės akių spalvą. Poryt – intelektą.”
„Ir tai jau vyksta?” – nustebau.
„Laboratorijose – taip,” – patvirtino ji. – „Kol kas su gyvūnais ir embrionais, kurie nebus implantuoti. Bet technologija tobulėja kasmet.”
Kur baigiasi medicina
Genetikė paaiškino, kodėl mokslininkai nerimauja. Monogeninių ligų – tokių kaip cistinė fibrozė – šalinimas yra aiški medicininė intervencija. Bet ką daryti su poligeniniais bruožais?
„Intelektas, ūgis, atletiniai gebėjimai – tai šimtų genų kombinacijos,” – sakė Aušra. – „Kai pradėsime juos „optimizuoti”, kur sustosime?”
„Ir kas nuspręs, kurie bruožai pageidautini?” – paklausiau.
„Štai klausimas,” – atsakė ji. – „Šiandien tai sprendžia tėvai su gydytojais. Rytoj – galbūt valstybės ar korporacijos.”
Pinigų klausimas
Viena IVF procedūra kainuoja virš 15 000 dolerių. Genetinė atranka – dar daugiau. Kas galės sau leisti „tobulinti” vaikus?
„Jei ši technologija taps prieinama tik turtingiems, turėsime biologinę nelygybę,” – perspėjo Aušra. – „Vienos šeimos galės „projektuoti” sveikesnius, protingesnius vaikus. Kitos – ne.”
„Tai jau eugenika,” – pasakiau.
„Taip,” – sutiko genetikė. – „Tik šį kartą su CRISPR žirklėmis.”
Įstatymai atsilieka
Skirtingos šalys turi skirtingas taisykles. JAV leidžia kai kuriuos tyrimus. Europa griežtesnė. Kinija – dar neseniai vykdė draudžiamus eksperimentus.
„Problema ta, kad mokslininkai gali tiesiog persikelti į šalį, kur leista,” – paaiškino Aušra. – „Reguliacijos neveikia, kai nėra tarptautinio susitarimo.”
„Ir kas nutiks?” – paklausiau.
„Niekas tiksliai nežino,” – atsakė ji. – „Bet per ateinančius dešimtmečius pamatysime vaikus su daugiau nei dviem biologiniais tėvais. Klausimas tik – ar būsime tam pasiruošę.”
Grįžau namo ir pagalvojau apie savo vaikus. Jie turi mano ir vyro genus – nieko daugiau. Bet jų vaikų vaikai? Gali būti visai kitaip.
Papasakojau vyrui apie pokalbį su genetike. Jis ilgai tylėjo.
„Tai gąsdina,” – pasakė galų gale. – „Ne pati technologija. O tai, kad niekas nekontroliuoja.”
„Aušra sakė, kad kai kurios šalys jau lenktyniauja,” – pridūriau. – „Kas pirmas sukurs „tobulesnį” žmogų.”
„Ir kas bus pralaimėtojai?” – paklausė vyras.
Negalėjau atsakyti. Bet viena aišku – pasaulis keičiasi greičiau nei spėjame suprasti.
Technologija bėga į priekį. Etika bando vytis. Ir kol kas pralaimi.





