Stovėjau prie tvoros su senu pagalvės užvalkalu, pilnu plunksnų. Kaimynas Antanas žiūrėjo iš savo kiemo ir šypsojosi: „Ką ten darai – paukščius augini?”
„Trąšiu,” – atsakiau.
Jis nusijuokė ir nuėjo. Bet rudenį, kai rinkau pomidorus, jis vėl pasirodė prie tvoros. Šį kartą – be šypsenos.
„Klausyk,” – pasakė jis. „Gal paaiškintum, ką ten su tomis plunksnomis darei?”
Agronomė patvirtino – tai veikia
Idėją radau sename žurnale. Bet prieš bandydamas, paskambinau pažįstamai agronomei Daliai.
„Plunksnos – puikus dirvos pagerintojas,” – patvirtino ji. „Jose yra keratino, azoto, sieros, silicio. Viskas, ko augalams reikia.”
Ji paaiškino, kad skirtingai nuo parduotuvinių trąšų, kurios duoda greitą šuolį ir greitai išsenka, plunksnos skyla lėtai. Maistinės medžiagos atpalaiduojamos palaipsniui – visą sezoną.
Senos pagalvės vietoj trąšų maišo. Ir rezultatas – geresnis.
Kiek naudoti – svarbi dozė
„Bet negalima per daug,” – perspėjo Dalia. „Šimtas gramų dešimčiai kilogramų dirvožemio – maksimumas.”
Ji paaiškino, kad per didelė dozė sukelia amoniako išsiskyrimą. Pradeda dvokti. O ant daržovių atsiranda baltos juostos – tai pažeidimo ženklas.
„Geriau mažiau ir reguliariai, nei viską iš karto,” – patarė ji.
Pirmus metus naudojau atsargiai. Stebėjau. Koreguodavau. Ir rezultatai – vis geresni.
Trys būdai panaudoti
Dalia pasiūlė tris metodus:
Kompostavimas. Sumaišai plunksnas su kitomis organinėmis atliekomis – lapais, žole, virtuvės likučiais. Pridedi EM-1 pagreitintojo. Po kelių mėnesių – juodas, turtingas kompostas.
Mulčiavimas. Išbarsto plunksnas aplink augalus, uždengi šiaudais. Taip jos neskraido su vėju ir lėtai skyla per sezoną.
Tiesiogiai į duobę. Kai sodini bulves ar kopūstus – įberi plunksnų su pelenais tiesiai į sodinimo duobę. Šaknys gauna maistą iš karto.
Aš naudojau visus tris. Priklausomai nuo situacijos.
Pagreitinimas su EM-1
„Jei nori greičiau,” – Dalia pridūrė, – „naudok EM-1 Baikal. Tai mikrobinis preparatas, kuris pagreitina skaidymąsi.”
Išbandžiau. Kompostas, kuris paprastai noksta metus, su EM-1 buvo paruoštas per pusmetį. Plunksnos ištirpo visiškai – liko tik juodas, turtingas humusas.
„Keturiasdešimt–šešiasdešimt procentų greičiau,” – patvirtino ji. „Ir maistinės medžiagos prieinamos jau tą patį sezoną.”
Derlius, kurio nesitikėjau
Pirmais metais skirtumas buvo nedidelis. Bet antrais – jau akivaizdus. Pomidorai didesni. Agurkai traškesni. Bulvės – švaresnės, be šašų.
Žmona net paklausė: „Ką ten darai kitaip? Sodo parduotuvėje pirkti nereikės.”
„Plunksnas barsto,” – atsakiau.
Ji pakėlė antakį, bet neprieštaravo. Rezultatai kalbėjo patys.
Kaimynas grįžo rudenį
Rudenį Antanas vėl pasirodė prie tvoros. Šį kartą su bloknotu.
„Tai papasakok,” – pasakė jis rimtai. „Kiek gramų, kur dėti, kada barstyti.”
Papasakojau viską. Apie dozes, apie metodus, apie EM-1.
„O kur gauni tas plunksnas?” – paklausė jis.
„Senas pagalves išardau,” – atsakiau. „Arba patalynes keičiant – viskas į daržą.”
Jis užsirašė ir nuėjo. Kitą pavasarį mačiau – barsto plunksnas po savo lysvėmis. Ir šypsosi.
Tos senos pagalvės
Dabar kiekvieną pavasarį žiūriu į senas pagalves ir matau ne šiukšles – matau trąšas. Nemokamas, ekologiškas, veiksmingas.
Kaimynai nebejuokiasi. Dabar – klausinėja.
