Kiekvieną vasarą ta pati istorija: amarai ant rožių, erkės ant agurkų, vikšrai ant kopūstų. Ir aš – su purkštuku, pilnu chemijos.
Kol vieną dieną sūnus paklausė: „Tėti, kodėl pas mus sode nėra bičių?”
Sustojau. Tikrai – kur bitės? Kai buvau vaikas, jų buvo pilna. O dabar – tuščia.
Tą vakarą pradėjau domėtis. Ir supratau, kad bitės – ne tik medus. Jos – mano sodo gelbėtojos.
Ekologas paaiškino ryšį
Paskambinau pažįstamam ekologui Rimantui. Jo atsakymas mane nustebino.
„Bitės ne tik apdulkina,” – pasakė jis. „Jos pritraukia kitus naudingus vabzdžius, kurie medžioja kenkėjus. Plėšrūnai seka paskui bites.”
Jis paaiškino, kad kai sode yra bičių, susiformuoja ekosistema. Atsiranda boružės, kurios ėda amarus. Laumžirgiai, kurie medžioja erkutes. Vapsvos, kurios naikina vikšrus.
Viena bitė – ir visa grandinė pajuda.
Ko bitėms reikia
„Tai ką daryti?” – paklausiau.
Rimantas išvardijo tris dalykus: vandenį, pastogę ir maistą.
„Bitės dehidratuojasi karštą dieną,” – paaiškino jis. „Joms reikia vandens šaltinio. Bet ne gilaus – seklaus, su akmenėliais ar kamščiais, kad galėtų nusileisti.”
Pastogė – tai lizdavietės. Mediniai nameliai su skylutėmis, natūralios šakelių ir lapų krūvos, neliesta dirvos vieta.
O maistas – žydinčios gėlės. Visą sezoną. Nuo pavasario iki rudens.
Vandens stotelė – pirmas žingsnis
Pradėjau nuo vandens. Paėmiau seną molinį dubenį, pripyliau vandens, pridėjau akmenėlių ir kamštinių kamščių – kad bitės turėtų kur nusileisti.
Pastačiau šalia levandų. Ir laukiau.
Po savaitės – pirmos bitės. Sėdi ant kamščių, geria. Po mėnesio – jų dešimtys. Dubenį papildau kas porą dienų.
„Kai vanduo patikimas, jos grįžta,” – buvo sakęs Rimantas. Ir buvo teisus.
Nameliai viengungėms bitėms
Kitas žingsnis – nameliai. Rimantas paaiškino, kad devyniasdešimt procentų laukinių bičių – viengungės. Jos negyvena aviliuose. Joms reikia mažų skylučių medyje ar nendrėse.
Padariau paprastai: paėmiau storą rąstgalį, išgręžiau skirtingo skersmens skylutes, pakabinau į pietus atsuktoje vietoje, apsaugotoje nuo vėjo.
Per mėnesį skylutės pradėjo užsipildyti. Bitės įsikūrė. Dėjo kiaušinius. Sode atsirado nauji gyventojai.
Gėlės, kurios žydi visą sezoną
„Bet svarbiausia – maistas,” – buvo sakęs Rimantas. „Jei nėra ką valgyti, bitės nepasiliks.”
Pasodinau strategiškai: pavasarį žydi vyšnios ir obelys. Gegužę – levandos ir mėtos. Vasarą – saulėgrąžos ir aguonos. Rudenį – astrės ir rudbekijos.
Taip bitės turi maistą nuo balandžio iki spalio. Be pertraukų.
Ir jos pasiliko. Visą sezoną. Ne tik mano – ir kaimynų bitės pradėjo lankytis.
Kas nutiko su kenkėjais
Pirmą vasarą dar purkščiau. Iš įpročio. Bet antrą – pastebėjau: amarų mažiau. Trečią – beveik nėra.
Stebėjau atidžiau. Ant rožių – boružės. Šalia agurkų – laumžirgiai. Prie kopūstų – vapsvos.
„Sistema pradėjo veikti,” – pasakė Rimantas, kai papasakojau. „Kai yra bitės, ateina ir kiti. Ir jie daro darbą už tave.”
Purkštuvas dulka sandėlyje. Nebenaudoju.
Žmona pastebėjo skirtumą
Žmona vieną vakarą pasakė: „Šiemet sode kitaip. Daugiau gyvybės.”
„Bitės,” – atsakiau. „Pritraukiau bites.”
Ji nusišypsojo: „Tas tavo dubuo su akmenėliais? Galvojau, dekoracija.”
„Dekoracija, kuri veikia,” – atsakiau.
Dabar ji pati pildo vandenį, kai aš pamirštu.
Tas paprastas „masalas”
Dubuo vandens. Nameliai su skylutėmis. Gėlės, kurios žydi visą sezoną. Tai viskas.
Jokios chemijos. Jokių brangių preparatų. Tiesiog – vieta bitėms gyventi.
Ir sode vėl kaip vaikystėje: pilna dūzgimo, pilna gyvybės, pilna derliaus.
