Dešimt metų nesupratau, kodėl mano obelys duoda vos po kibirą obuolių, kai kaimyno – pilnus maišus. Tos pačios veislės, tas pats amžius, ta pati žemė. Kol vieną rudenį jis atėjo pasižiūrėti ir pasakė: „Parodyk, ką čia pasodinai aplinkui.” Kai parodžiau – tik palingavo galvą.
Riešutmedis – tylus nuodytojas
„Matai tą riešutmedį?” paklausė kaimynas. „Jis gamina jugloną. Tai nuodas, kuris slopina viską, kas auga aplinkui.”
Riešutmedį sodinau dėl grožio. Net nežinojau, kad jo šaknys išskiria toksiną, kuris trukdo obelims ir vyšnioms augti normaliai. Juglonas pažeidžia šaknis, neleidžia įsisavinti maistinių medžiagų.
„Kiek metrų nuo jo iki artimiausios obels?” paklausė. „Kokie penki,” atsakiau. „Per mažai,” pasakė jis. „Reikia bent dešimties. O geriausia – visai neturėti šalia vaismedžių.”
Saulėgrąžos – tas pats efektas. Jos irgi išskiria chemines medžiagas, kurios slopina kaimyninių augalų augimą.
Pomidorai ir bulvės – ligos nešėjai
„O ką auginai čia praėjusiais metais?” kaimynas parodė į lysvę prie vyšnios. „Pomidorus,” atsakiau.
Jis tik atsiduso. Pasirodo, pomidorai ir bulvės talpina patogenus, kurie lengvai persimeta ant vaismedžių. Vėlyvoji pūtligė – viena iš jų. Grybas keliauja per vandens lašus, užterštą žemę, net orą.
„Todėl tavo vyšnia pernai sirgo,” pasakė. „Ne oras, ne šaltis – o pomidorai šalia.”
Dabar lysves su bulvėmis ir pomidorais laikau kitoje sodo pusėje. Bent penki šeši metrai iki artimiausio vaismedžio.
Avietės – agresyvios konkurentės
„O avietės?” paklausiau. „Juk visi jas augina prie obelų.”
„Ir visi skundžiasi dėl prastų obuolių,” atsakė kaimynas.
Avietės turi labai agresyvią šaknų sistemą. Jos išsiurbia vandenį ir maistines medžiagas iš visko, kas auga šalia. Vaismedžiai tiesiog negauna to, ko jiems reikia.
„Kiek metrų reikia?” paklausiau. „Bent trys keturi,” atsakė. „Arba fizinė barjera – įkasta į žemę plėvelė, kuri neleidžia šaknims plisti.”
Dideli medžiai – šešėlio problema
Beržas prie obelų – dar viena mano klaida. Gražu, bet vaismedžiams reikia šešių aštuonių valandų saulės per dieną. Beržas užstoja šviesą ir dar konkuruoja dėl vandens.
„Matai, kaip ta obelis pasilenkusi?” parodė kaimynas. „Ji bando pasiekti saulę. Bet nepasiekia.”
Tą rudenį beržą nugenėjau stipriai. Kitais metais obuolių buvo dvigubai daugiau.
Dobilai po medžiais – ne visada gerai
„O dobilai?” paklausiau. „Juk jie fiksuoja azotą.”
„Fiksuoja sau, ne medžiams,” atsakė. „Ir konkuruoja dėl vandens. Ypač sausą vasarą – dobilai paima viską, o medis stovi ištroškęs.”
Aplink jaunus medelius – jokių dobilų, jokios tankios žolės. Tik mulčias arba tuščia žemė metro spinduliu aplink kamieną. Taip vanduo ir maistinės medžiagos eina tiesiai prie šaknų.
Po trijų metų mano obelys pagaliau pradėjo duoti normalų derlių. Kibirus, ne saujas. Kaimynas užėjo pasižiūrėti, nusišypsojo ir pasakė: „Matai. Kartais reikia ne daugiau sodinti, o mažiau.”
Žmona, kai papasakojau visą istoriją, tik paklausė: „Tai kiek metų mes valgėme svetimus obuolius, kai galėjome savo?”
Dešimt. Dešimt metų dėl to, ko nežinojau.
