Kiekvieną savaitę raudavau piktžoles ir mesdavau jas į komposto krūvą. Kartais net ne į kompostą — tiesiog už tvoros, kad akys nematytų. Šimtai kilogramų žalios masės — tiesiai į nieką.
Kol senelė pasakė frazę, kuri sustabdė rankas su kupinu karučiu.
„Ko tu jas meti? Užpilk vandeniu ir turėsi geriausias trąšas, kokias gali gauti.”
Pagalvojau — senas priežodis. Bet kai po dviejų savaičių pasidariau pirmąją „arbatą” ir palaisčiau pomidorus — vijokliai per savaitę pasikeitė taip, kad galėjau prisiekti, jog kas nors juos naktį pakeitė kitais.
Kurios piktžolės tinka — o kurios sugadins viską
Ne visos piktžolės vienodos. Geriausios — šviežios, jaunos, vienmetės, be sėklų. Jos lengvai išskiria azotą, kalį ir mikroelementus — būtent to, ko daržovėms labiausiai reikia augimo piku.
Daugiametės — ne. Varputis, usnis, krienai — tie sugeba išgyventi net fermentacijoje ir grįžti kaip zombiai. Jei piktžolė jau turi sėklų — irgi netinka. Nes sėklos fermentacijos nepertveria, ir kitą sezoną turėsi piktžolių lysvę vietoj pomidorų.
„Imk tik tai, kas švelnu ir jauna,” — mokydavo senelė. — „Kaip arbatai — geriausias lapas, ne šaka.”
Statinė, vanduo ir dvi savaitės kantrybės
Du trečdaliai statinės — šviežios piktžolės. Užpilti vandeniu beveik iki viršaus. Uždengti dangčiu arba storiu audeklu — dėl kvapo ir musių. Pastatyti saulėje ir pamiršti.
Po savaitės ar dviejų paviršiuje pasirodys burbuliukai. Skystis patamsės iki rudai žalio. Tai reiškia — arbata dirba.
Kvapas — stiprus. Fermentacija kvepia fermentacija, ne rožėmis. Bet kai praskiedžiama — beveik dingsta. Ir augalams jis kvepia kaip vakarienė po ilgos dienos.
Praskiedimas — žingsnis, kurio negalima praleisti
Neskiesta arbata sudegintų šaknis greičiau, nei spėtum pasakyti „trąšos.” Koncentratas yra per stiprus bet kokiam augalui, net ir pačiam alkaniausiam.
Santykis: viena dalis arbatos, dešimt dalių švaraus vandens. Gerai išmaišyti. Pilti prie augalo pagrindo, tiesiai prie šaknų. Ne ant lapų — niekada ant lapų.
„Laistytuvu, ne kibiru,” — primindavo senelė. — „Kaip vaistus duodi — tiksliai, ne iš akies.”
Kam labiausiai patinka ši arbata
Pomidorai reaguoja pirmieji — storesni stiebai, sodresni lapai, geresnis žydėjimas. Agurkai ir moliūgai paverčia azotą vijokliais per kelias dienas. Paprikos atsigauna po persodinimo greičiau nei su bet kuo iš parduotuvės. Kopūstams auga tvirtos, sunkios gūžės. Net nusilpę daigai atgauna spalvą per savaitę.
Dabar piktžolių nebeišmetinėju. Jos keliauja į statinę, virsta arbata ir grįžta atgal į lysvę — kaip maistas tiems augalams, kuriuos noriu matyti ant stalo. Ir kiekvieną kartą, kai raunami žolę, pagalvoju apie senelę ir šypsausi — ji žinojo geriau nei bet kokia parduotuvė.
