Visą gyvenimą nuoširdžiai tikėjau, kad medus yra labai sveikas produktas. Natūralus, iš bičių, pilnas vitaminų ir naudingų medžiagų. Tepiau ant duonos kiekvieną rytą prie kavos ir galvojau, kad darau tikrai gerą dalyką savo organizmui. Kol nuėjau pas dietologę Renatą dėl svorio problemų ir nuovargio.
Ji paprašė detaliai papasakoti, ką valgau per tipinę dieną nuo ryto iki vakaro. Kai paminėjau medų ant duonos, sustojo ir paklausė konkrečiai: „Kiek šaukštų medaus suvalgai per dieną vidutiniškai?” Pasakiau, kad du tris – kartais ir daugiau. Ji palingavo galvą susirūpinusi: „Ar žinai, kad meduje yra maždaug aštuoniasdešimt procentų cukraus?”
Pažiūrėjau į ją labai nustebęs ir šokiruotas. „Bet juk tai natūralus cukrus iš gamtos”, – bandžiau ginčytis ir teisinti savo įprotį. Ji atsakė ramiai ir kantriai: „Natūralus ar rafinuotas – organizmas jį apdoroja beveik identiškai. Gliukozė kraujyje šoka taip pat greitai kaip nuo baltojo cukraus.”
Medus prieš uogienę – kas iš tikrųjų geriau
Dietologė Renata paaiškino skirtumą tarp šių dviejų produktų detaliai. „Meduje yra apie aštuoniasdešimt procentų cukraus – tai labai aukšta koncentracija. Uogienėje – penkiasdešimt šešiasdešimt procentų, priklausomai nuo gamintojo. Jei žiūri tik į cukraus kiekį, uogienė šiek tiek geresnė.”
„Bet meduje yra antioksidantų ir vitaminų, apie kuriuos visi kalba”, – bandžiau toliau ginti savo ilgametį įprotį. Ji linktelėjo pripažindama: „Yra, tai tiesa, bet labai nedideli kiekiai. Ir dauguma tų naudingų medžiagų sunaikinamos, kai medų pašildai virš keturiasdešimties laipsnių ar dedi į karštą arbatą ar kavą.”
Paskambinau mamai ir papasakojau viską, ką sužinojau. Ji atsakė gana piktai ir gynybiškai: „Nesąmonė ir propaganda. Medus sveikas, mano mama visą gyvenimą valgė kiekvieną dieną ir išgyveno iki devyniasdešimties sveika.” Pasakiau ramiai, kad nesiginčysiu – tik perduodu, ką sužinojau iš specialistės.
Glikeminis poveikis – svarbiausia, ko anksčiau nežinojau
Dietologė Renata paaiškino sąvoką, kurios niekada gyvenime nebuvau girdėjęs ir nesupratau: „Glikeminis indeksas rodo, kaip greitai maistas pakelia cukrų kraujyje po suvalgius. Kuo greičiau ir aukščiau pakyla – tuo blogiau organizmui ilguoju laikotarpiu.”
„Medaus glikeminis indeksas yra apie penkiasdešimt penkiasdešimt penkis. Uogienės – panašiai, gal šiek tiek žemesnis. Abu produktai pakelia cukrų kraujyje greitai ir reikšmingai.”
„Tai ką man valgyti vietoj to?” – paklausiau tikėdamasis konkretaus atsakymo. Ji nusišypsojo ir paaiškino: „Jei nori kažko saldaus ant duonos ryte – geriau riešutų sviestas arba avokadas su druska. Jei jau būtinai medus ar uogienė – tada labai saikingai, gal vieną mažą šaukštelį, ne tris ar keturis šaukštus kaip dabar.”
Vyras, kai grįžau ir papasakojau viską, nusijuokė skeptiškai: „Nu tai dabar ir medaus nebevalgysi kaip normalūs žmonės?” Atsakiau, kad valgysiu, bet daug mažiau ir rečiau. Ir nustojau save apgaudinėti tikėdamas, kad tai labai sveika ir naudinga.
Ką pakeičiau savo mitybos įpročiuose
Dabar rytais ant duonos tepu riešutų sviestą arba avokadą su jūros druska – skanu ir tikrai sveikiau. Medų naudoju kartą kitą per savaitę, ne kasdien kaip anksčiau. Ir niekada nebedaugiau nei vieną nedidelį šaukštą.
Kolegė darbe, kai papasakojau savo istoriją ir atradimus, paklausė susidomėjusi: „Tai medus iš tikrųjų nėra sveikas kaip visi sako?” Atsakiau tiksliai: „Nėra nei sveikas, nei nesveikas – tiesiog tai yra cukrus natūralioje formoje, ir reikia jį atitinkamai vertinti kaip cukrų, ne kaip vaistą.”
Dietologė Renata per paskutinį vizitą pasakė man labai svarbų dalyką: „Pagrindinė problema ne medus ar uogienė patys savaime. Problema – mūsų visuomenės tikėjimas, kad „natūralus” automatiškai reiškia „sveikas” ir „galima valgyti be saiko”. Natūralus cukrus vis tiek yra cukrus ir veikia organizmą taip pat.”
Po trijų mėnesių sveikesnės mitybos numečiau tris kilogramus – ne tik dėl medaus atsisakymo, bet ir dėl kitų pakeitimų. Bet medaus sumažinimas buvo pirmasis ir simbolinis žingsnis. Kartais tai, kuo tikime visą gyvenimą nuo vaikystės, pasirodo esąs paprastas mitas.
