Vaikystėje bėgiodavau basas. Rakštys – nuolatiniai palydovai. Ir kiekvieną kartą ta pati drama: adata, ašaros, kraujas.
Kol močiutė parodė savo metodą. Trys paprasti žingsniai, jokio skausmo, jokių lūžusių gabalėlių.
Nuo tada praėjo dvidešimt metų. Vis dar darau lygiai taip pat.
Kodėl dauguma daro neteisingai
Pirma klaida – skubėjimas. Pamatai rakštį, griebis adatos, pradedi krapštyti. Rezultatas? Rakštis lūžta, gabalėlis lieka viduje, prasideda uždegimas.
Antra klaida – netinkama kryptis. Traukiame statmenai, nors rakštis įlindo kampu. Ji lūžta, fragmentai pasilieka audiniuose.
Trečia klaida – sukimas. Bandome išsukti rakštį kaip varžtą. Ji suskyla į kelias dalis.
Močiutė sakydavo: „Rakštis – ne priešas. Ji nori išeiti. Tik reikia jai padėti teisingai.”
Pirmas žingsnis: paruošimas
Močiutė visada pradėdavo nuo rankų plovimo. Dvidešimt sekundžių su muilu. „Nešvariomis rankomis tik infekciją įneši,” – sakydavo.
Tada – pati žaizdelė. Švelniai nuplauti šiltu vandeniu ir muilu. Netrinti – tik nuleisti vandenį.
Ir svarbiausia – įrankių dezinfekcija. Pincetas ir adata – į spiritą arba per ugnį. Močiutė naudodavo degtinę, bet vaistinės spiritas veikia taip pat.
„Pasiruošimas užima minutę, bet sutaupo savaitę gydymo,” – primindavo ji.
Antras žingsnis: įvertinimas
Prieš liečiant rakštį – pažiūrėk atidžiai.
Ar ji kyšo? Ar visa po oda? Kokiu kampu įlindo?
Močiutė turėjo seną didžiąją lęšį. Dabar galima tiesiog priartinti telefonu. Geras apšvietimas – pusė sėkmės.
„Jei matai galą – pincetas. Jei visa po oda – pirma adata,” – tokia buvo taisyklė.
Ir dar vienas dalykas: kryptis. Rakštį visada traukiame tuo pačiu kampu, kuriuo ji įlindo. Ne statmenai, ne priešinga kryptimi. Lygiagrečiai su įėjimo keliu.
Trečias žingsnis: ištraukimas
Jei rakštis kyšo – viskas paprasta. Pincetu suimame kuo arčiau odos. Ir traukiame lėtai, tolygiai, be trūkčiojimų. Vienu judesiu.
Jei visa po oda – reikia adatos. Bet ne badyti tiesiai! Adata eina lygiagrečiai odai, atsargiai atlaisvindama viršutinį sluoksnį. Tikslas – atidengti rakšties galą.
Kai galas matosi – toliau pincetu.
Močiutė sakydavo: „Adata – ne kastuvas. Ji – šluotelė, kuri nubraukia viršutinį sluoksnį.”
Ko niekada nedaryti
Per tuos dvidešimt metų mačiau visokių bandymų. Štai kas tikrai neveikia:
Spausti aplink rakštį – tikintis, kad ji „iššoks”. Neišsoks. Tik įstumsime giliau.
Traukti nagais – be pinceto niekada nesuimsi tvirtai. Rakštis lūžta.
Naudoti nesterilizuotus įrankius – tai tiesioginis kelias į infekciją.
Ignoruoti ir tikėtis, kad „pati išeis” – kartais išeina. Bet dažniau – užsikrečia.
Kada eiti pas gydytoją
Močiutė žinojo ir savo ribas. Štai kada nereikia bandyti pačiam:
- Rakštis arti akies ar sąnario
- Liko fragmentų, kurių neištrauksi
- Atsirado raudonumas, patinimas, pūliai
- Rakštis labai gili ar didelė
„Geriau gydytojas ištrauks per penkias minutes, nei tu savaitę gydysi infekciją,” – sakydavo močiutė.
Metodas, kuris veikia
Dabar, kai mano vaikai bėgioja basomis, darau lygiai taip, kaip mokė močiutė:
Rankas nuplaut. Įrankius dezinfekuot. Pažiūrėt, kur ir kaip. Ištraukt lėtai, teisinga kryptimi.
Per minutę – švaru. Be ašarų, be dramų, be komplikacijų.
Kartais paprasčiausi metodai yra geriausi. Tereikia, kad kažkas parodytų.
