Vežimas mėšlo kainuoja. Smirda. Reikia darbo jėgos jį paskleisti ir įkasti. O paskui dar laukti, kol dirva jį „suvirškina”. Daugelis sodininkų tai daro kiekvieną pavasarį, nes kitokio būdo tiesiog nežino.
Bet vienas augalas gali padaryti beveik tą patį. Ir tam reikia tik saujos sėklų ir vieno mėnesio.
Garstyčios — greičiausia žalioji trąša
Garstyčios — ne tik prieskoninis augalas. Sodininkystėje jos veikia kaip žalioji trąša: greitai sudygsta, per tris keturias savaites suformuoja tankų žalią kilimą ir sukaupia biomasę, kurioje yra azoto, fosforo ir kalio — tų pačių elementų, dėl kurių sodininkai perka mėšlą ar mineralines trąšas.
Bet tai ne viskas. Garstyčių šaknys prasiskverbia į gilesnius dirvos sluoksnius, iškeldamos maisto medžiagas, kurios kitaip liktų nepasiekiamos paviršiniu šaknų tinklu augantiems augalams. Kartu jos purena suspaustą dirvą — sukuria kanalus, kuriais vėliau juda vanduo ir oras. O augalo eteriniai aliejai natūraliai atbaido kai kuriuos kenkėjus ir slopina dirvos patogenus.
Vienas augalas. Kelios funkcijos vienu metu.
Kada sėti
Iš karto po sniego nutirpimo, kai dirvą jau galima sugrėbti. Kuo anksčiau — tuo geriau. Pavasarinės drėgmės paprastai pakanka dygimui, todėl laistyt nereikia — gamta viską padarys pati.
Ankstyva sėja suteikia garstyčioms laiko užaugti prieš įsiveisiant piktžolėms — tankus sąžalynas tiesiog nepaliks joms vietos ir užslopins dar prieš joms spėjant įsitvirtinti. Vėlavimas mažina biomasę — augalas spėja mažiau sukurti, ir poveikis dirvai silpnesnis.
„Sėju, kai tik galiu įeiti į lysvę neklimpstant,” — pasakojo sodininkė. — „Grėbliu perbraukiu, išbarstau sėklas ir pamirštu jas savaitei. Kai ateinu — jau žalia.”
Kaip sėti
Gilaus dirvos įdirbimo nereikia. Pakanka paviršių sugrėbti, suskaldant plutos sluoksnį, kad sėkloms būtų kur įsikibti. Sėklos tolygiai išbarstomos per visą plotą — galima tiesiog ranka, kaip žolės sėklą. Kuo tolygiau — tuo tankesnis sąžalynas ir tuo daugiau biomasės sukaupiama.
Po to arba lengvai užberiama plonu žemės sluoksniu, arba tiesiog prispaudžiama grėblio dantimis, kad sėklos turėtų kontaktą su dirva. Tai viskas.
Jokių vagų. Jokių eilučių. Jokio specialaus įrankio. Kibiras sėklų, grėblys ir penkiolika minučių darbo.
Kada pjauti ir kas toliau
Maždaug po mėnesio nuo sėjos — kai augalai dar minkšti ir žali, bet jau tankūs — laikas pjauti. Svarbu nepraleisti momento: jei stiebai sukietės, biomasa sunkiau suyra dirvoje ir efektas mažėja.
Nupjautą masę iš karto įkasti į viršutinį dirvos sluoksnį kastumu arba šake. Seklaus įterpimo pakanka — penkių aštuonių centimetrų gylyje biomasa suyra greičiausiai.
„Pirmas kartas buvo keistas — augini augalą ir paskui jį iškasti atgal į žemę,” — nusijuokė sodininkė. — „Bet po dviejų savaičių dirva atrodė kaip po mėšlo. Tik be kvapo.”
Po įterpimo palaukti porą savaičių — ir lysvė paruošta daržovėms. Dirva puresnė, maitingesnė ir geriau laikanti drėgmę nei prieš tai. Pomidorai, agurkai, kopūstai — bet kuri kultūra gali eiti tiesiai po garstyčių.
Ir visa tai — be vežimo, be kvapo ir be papildomų išlaidų. Tik sauja sėklų, grėblys ir vienas mėnuo kantrybės. Paprasčiau nei atrodo — ir veiksmingiau nei daugelis tikisi.
