Visą gyvenimą galvojau, kad žinau, kaip prižiūrėti odą. Kremai, serumais, procedūros – išbandžiau viską, ką reklamavo internetas. O tada viena pažįstama dietologė pasakė frazę, kuri privertė sustoti: „Nustok tepti ir pradėk gerti.”
Tą rytą stovėjau virtuvėje ir žiūrėjau į salierų pluoštą taip, lyg jis būtų kažkoks stebuklingas eliksyras. Gal ir buvo.
Kas privertė mane griebti sulčiaspaudę
Dietologės žodžiai vis sukosi galvoje: „Tavo oda parodo tai, kas vyksta viduje. Kremai – tik fasadas.” Ji paaiškino, kad salieruose esantys antioksidantai ir priešuždegiminiai junginiai veikia ne paviršių, o patį organizmą. Vitaminas K, mineralai, fitocheminiai junginiai – visa tai pasiekia odą per kraujotaką, o ne per epidermį.
Nusprendžiau išbandyti. Kas rytą ploviau kelis salierų kotelius, sumaišydavau su nedideliu kiekiu vandens ir gerdavau tuščiu skrandžiu. Jokių priedų, jokio cukraus, jokių stebuklų – bent jau taip galvojau pirmomis dienomis.
Pirmos dvi savaitės: nieko ypatingo
Būsiu sąžininga – pirmą savaitę nemačiau jokio skirtumo. Oda atrodė taip pat, kaip ir anksčiau. Jau buvau beveik nusivylusi ir galvojau, kad tai dar vienas interneto mitas.
Bet antrą savaitę kažkas ėmė keistis. Pastebėjau, kad veido oda tarsi labiau drėkinta. Mažiau tempė, mažiau džiūvo per dieną. Paraudimas aplink nosį, kuris mane kamavo metų metus, ėmė blėsti.
Nusprendžiau dokumentuoti. Pradėjau daryti nuotraukas, matuoti drėkinimo rodiklius. Antros savaitės pabaigoje drėkinimas buvo 6 procentais didesnis nei pradžioje.
Trečia savaitė: atspindys veidrodyje nustebino
Vieną rytą žiūrėjau į veidrodį ir nesupratau, kas vyksta. Poros, kurios visada buvo matomos ant skruostų, atrodė mažesnės. Oda – lygi, tarsi kas būtų „užšlifavęs” nelygius plotus.
Matavimų rezultatai patvirtino tai, ką mačiau: drėkinimas pakilo 12 procentų, o porų plotas sumažėjo beveik dešimtadaliu. Paraudimas, kurio anksčiau negalėjau paslėpti be makiažo, dabar buvo vos pastebimas.
Ketvirta savaitė: skaičiai, kurie privertė tikėti
Po mėnesio rezultatai buvo tokie: drėkinimas padidėjo 18 procentų, porų plotas sumažėjo 15 procentų, o bendras odos tonas suvienodėjo. Fotografijose skirtumas buvo akivaizdus – tarsi būčiau išsimiegojusi po ilgų atostogų.
Ar tai stebuklas? Ne. Dietologė, su kuria konsultavausi rezultatų aptarimui, paaiškino: „Salieruose yra antioksidantų ir priešuždegiminių medžiagų, kurios gali palaikyti odos sveikatą. Tavo organizmas tiesiog gavo tai, ko jam trūko.”
Ko nežinojau ir ką būtina žinoti
Prieš griebiant sulčiaspaudę, reikia suprasti kelis dalykus. Salierų sultys nėra stebuklingas vaistas – klinikinių tyrimų, kurie tiesiogiai įrodytų jų poveikį odai, trūksta. Mano rezultatai gali būti susiję ir su kitais veiksniais – geresniu miegu, didesniu vandens kiekiu, net placebo efektu.
Be to, salierai tinka ne visiems. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus, būkite atsargūs – salieruose gausu vitamino K, kuris gali paveikti vaistų veikimą. Salierai taip pat yra pripažintas alergenas, o juose esantys psoralenai gali padidinti odos jautrumą saulei.
Nėščios, maitinančios moterys ir žmonės su inkstų ligomis turėtų pasitarti su gydytoju prieš pradėdami reguliariai gerti šias sultis.
Kaip geriu iki šiol
Mano rytinė rutina paprasta: 3–4 salierų koteliai, gerai nuplauti, sumaišyti su stikline vandens. Geriu tuščiu skrandžiu, pusvalandį prieš pusryčius. Daugiau nieko nepridedu – nei citrinų, nei obuolių, nei imbiero.
Svarbu ir tai, ko nedarau: nelaikau sulčių vaistais. Jos neišgydys rimtų odos ligų, nepakeis dermatologo konsultacijos ir nepadarys stebuklų per naktį. Bet kaip papildymas prie subalansuotos mitybos – veikia.
Ar verta išbandyti?
Jei tikitės, kad salierų sultys „išgydys visas ligas”, kaip kartais rašo internete – nusivils. Bet jei norite paprastos, nebrangios priemonės, kuri gali palaikyti odos sveikatą – verta pabandyti.
Mano veidrodis rodo, kad man tai pasiteisino. O jūsų – parodys tik po kelių savaičių.
