Pernai žiemą griuvau taip, kad iki šiol prisimenu tą akimirką. Išėjau iš namų, koja atsistojo ant apledėjusio laiptelio – ir sekančią sekundę jau gulėjau ant nugaros, žiūrėdama į pilką dangų. Laimei, tik mėlynė ant šono. Bet galėjo būti ir stuburas.
Gulėdama ant šalto betono prisiminiau, ką tėvas sakydavo prieš dvidešimt metų: „Reikia priklijuoti tą švitrą, ir jokio ledo nebijosi.” Visada atrodė per paprasta, kad veiktų. Druska – suprantama. Kilimėliai – logiška. Bet kažkoks popierius?
Po to kritimo nusprendžiau pagaliau išbandyti.
Ką iš tikrųjų reiškia „priklijuoti švitrą”
Tėvas turėjo galvoje abrazyvinį popierių – tą patį, kuriuo šlifuojame medieną ar metalą. Tik čia jis naudojamas ne šlifavimui, o sukibimui.
Idėja paprasta: šiurkštus paviršius „pagauna” batą ir neleidžia jam slysti. Nesvarbu, ar po juo ledas, ar šlapias sniegas, ar tiesiog drėgna mediena – koja tiesiog įsikimba.
Parduotuvėse tai vadinama neslystančiomis juostomis arba anti-slip tape. Bet esmė ta pati – stambus abrazyvas ant lipnaus pagrindo.
Kodėl druska man niekada nepadėjo
Prieš tą atradimą bandžiau viską. Druska – klasika, bet ji turi vieną problemą: reikia barstyti kiekvieną dieną. Iškrenta sniegas – barstyti. Užšąla lietus – vėl barstyti. O jei išeini anksti ryte ir pamiršai vakar vakare – jau guli ant nugaros.
Be to, druska ėda medieną. Po kelių žiemų laiptai pradeda irti, dažai lupa, mediena trupa. Gaunasi užburtas ratas – bandai apsisaugoti, o iš tikrųjų gadini savo turtą.
Smėlis irgi neveikė. Per dieną jis išsiblaško, susispaudžia, o kai užeina šaltis – tiesiog įšąla į ledą ir tampa dar slidesnis.
Ką nusipirkau ir kiek tai kainavo
Nuvažiavau į statybinių prekių parduotuvę ir paprašiau P40 arba P60 grūdėtumo abrazyvinių juostų. Pardavėjas iš karto suprato – sakė, kad perka daug kas.
Dar paėmiau:
- Vandeniui atsparių klijų (galima ir stiprią dvipusę juostą)
- Nerūdijančių kabių (medinei verandai)
- Kieto šepečio paviršiui valyti
Viskas kartu – apie 12–15 eurų. Tiek anksčiau išleisdavau druskai per porą savaičių.
Klijavimas užtruko pusvalandį
Tėvas būtų juokęsis, jei būtų matęs, kaip aš pirmą kartą klampinėjau. Bet iš tikrųjų viskas paprasta, kai supranti logiką.
Pirma – laiptai turi būti švarūs ir sausi. Jokio ledo, jokių dulkių, jokių senų dažų gabalėlių. Nuvaliau kietu šepečiu, palaukiau, kol išdžius.
Antra – juostas pjaustau 5–7 cm pločio. Tėvas sakė: per plačios – pradės luptis nuo kraštų. Per siauros – neužteks vietos kojai.
Trečia – klijus tepiau tolygiai, bet daugiausia ties kraštais. Priklijavau, stipriai prispaudžiau per visą ilgį. Medinei verandai dar prisegiau kraštus kabėmis kas 3–4 centimetrus.
Pirma žiema be baimės
Tą žiemą laukiau šalčių kaip egzamino – norėjau pamatyti, ar tikrai veikia. Ir veikė. Nė karto nepaslydau. Net kai buvo tas bjaurus šlapdriba, kai viskas aplink virsta čiuožykla.
Koja tiesiog stovi. Ne todėl, kad ledas ištirpęs – o todėl, kad bato padui yra į ką įsikibti.
Kaimynai pradėjo klausinėti, kas čia per juodos juostos ant laiptų. Dabar pusė gatvės turi tą patį.
Ką reikia žinoti apie priežiūrą
Juostos nėra amžinos – bet tarnaus ilgiau nei tikėjausi. Kartą per savaitę perbraukiu šepečiu, kad nuvalytčiau suspaustą sniegą. Jei grūdeliai užsikemša – sukibimas mažėja.
Kai pastebiu, kad kuris nors kampas pakilo – užtepiu klijų ir vėl prispaužiu. Užtrunka minutę.
Po 2–3 sezonų juostas reikia keisti – tada abrazyvas nusidėvi ir nebejunti to šiurkštumo. Bet už tuos pinigus – tai juokinga investicija.
Pavasarį galima nuimti, jei nori perdažyti laiptus. Pašildau plaukų džiovintuvu – klijai suminkštėja, juosta nusilupa. Bet dauguma tiesiog palieka ištisus metus.
Šį rudenį tėvui paskambinau ir pasakiau: „Turėjau anksčiau tavęs paklausyti.” Jis nusijuokė ir atsakė: „Gerai, kad bent dabar. Svarbiausia – sveikas stuburas.”
Dabar kiekvieną žiemą einu per tuos laiptus net negalvodama apie ledą. Tiesiog einu – ir koja laiko.
