Ar kada nors buvote visiškai tikri, kad kažkas įvyko — o paskui paaiškėjo, kad ne? Galbūt prisimenate pokalbį, kurio niekada nebuvo, arba vaikystės nuotykį, kurį „mena” tik jūsų galva, bet ne šeimos nariai. Daugelis tokius momentus nurašo kaip keistenybę ir pamiršta. Bet mokslas sako, kad tai ne atsitiktinumas — tai jūsų smegenų veikimo principas, kuris kartais sukuria visiškai tikrovišką, bet pramanytą istoriją.
Ir svarbiausia — tai nutinka ne tik kitiems. Tyrimai rodo stulbinančius skaičius, kiek žmonių gali būti „įtikinti” prisiminti tai, ko niekada nepatyrė.
Kas yra klaidingas prisiminimas ir kiek dažnai jis pasitaiko
Klaidingas prisiminimas — tai ryškus, detalus atminties vaizdas, kuriuo žmogus nuoširdžiai tiki, nors jis yra netikslus arba visiškai prasimanytas. Tai gali būti smulkmena — pakeista spalva, sumaišyta vieta — arba visas įvykis, kuris niekada neįvyko.
Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad pakanka pakeisti vieną žodį klausime, ir žmonių prisiminimai pasikeičia. Kai tiriamųjų klausta, kokiu greičiu automobiliai „sudaužė” vienas kitą (vietoj neutralaus „susidūrė”), jie ne tik nurodė didesnį greitį, bet dalis vėliau tvirtino matę sudužusį stiklą — nors jo vaizdo įraše nebuvo.
Dar įspūdingesni rezultatai gauti su suklastotomis nuotraukomis ir valdomu vaizduotės pratimu. Kai kuriuose tyrimuose nuo 25 iki 50 % dalyvių buvo įtikinti, kad patyrė visiškai pramanytą vaikystės įvykį — ir jie tai „prisiminė” su detalėmis, emocijomis ir pasitikėjimu.
Kaip smegenys sukuria prisiminimą, kurio nebuvo
Daugelis mano, kad atmintis veikia kaip vaizdo kamera — užfiksuoja ir atkuria. Iš tikrųjų smegenys veikia visiškai kitaip. Hipokampas saugo ne vientisą įrašą, o atskirus fragmentus — vaizdus, garsus, kvapus, emocijas. Kai bandote kažką prisiminti, smegenys šiuos gabalėlius surenka į nuoseklų pasakojimą.
Problema atsiranda tada, kai trūksta dalių. Smegenys nemėgsta spragų, todėl automatiškai jas užpildo — lūkesčiais, vaizduote, neseniais įspūdžiais ar kitų žmonių pasakojimais. Šis procesas vyksta nesąmoningai ir sklandžiai, todėl žmogus neskiria tikrų fragmentų nuo „prirašytų”.
Ypač klastingas reiškinys — vadinamasis šaltinio supainiojimas. Smegenys perkelia informaciją iš vieno konteksto į kitą: tai, ką girdėjote pasakojant, arba tai, ką įsivaizdavote, patenka į aplanką „asmeniškai patirta”. Ir kuo labiau blėsta originalūs atminties pėdsakai, tuo labiau protas remiasi išorinėmis užuominomis — kitų pasakojimais, nuotraukomis ar net savo paties pakartotinai papasakota istorija, kuri kiekvieną kartą šiek tiek pasikeičia.
Kaip keli žodžiai ar viena nuotrauka gali perrašyti atmintį
Sugestija veikia tyliai ir efektyviai. Eksperimentai nuosekliai rodo kelis mechanizmus, kuriais atmintis gali būti pakeista iš išorės.
Kalbos galia yra didžiulė. Pakanka pakeisti veiksmažodį klausime, ir žmogaus prisiminimai prisitaiko prie naujo žodžio prasmės. Vedantys klausimai, kuriuose jau slypi prielaida, paverčia tą prielaidą „atsimintinu faktu”. Pavyzdžiui, klausimas „ar matėte, kai jis perbėgo per raudoną?” jau numano, kad kažkas bėgo per raudoną — ir žmogus tai „prisimena”, net jei to nematė.
Suklastotos nuotraukos veikia dar stipriau. Parodžius redaguotą nuotrauką, kurioje žmogus tariamai dalyvauja įvykyje, dalis tiriamųjų po kurio laiko pradeda „prisiminti” detales — ką jautė, ką matė aplinkui, kokia buvo nuotaika.
Kai atminties pėdsakai natūraliai blėsta, šios išorinės įtakos užima tuščias vietas, ir žmogui tai atrodo kaip tikras, gyvas prisiminimas.
Kas labiausiai pažeidžiamas — ir kodėl tai svarbu kiekvienai šeimai
Nors klaidingi prisiminimai gali susiformuoti bet kam, kai kurios grupės yra ypač pažeidžiamos.
Vaikai turi dar nevisiškai išsivysčiusį gebėjimą atskirti, iš kur atėjo informacija — ar patys matė, ar kažkas pasakojo, ar tik įsivaizdavo. Todėl pakartotiniai klausinėjimai, ypač vedančio pobūdžio, gali lengvai sukurti vaikui „prisiminimą”, kuris atitinka suaugusiojo lūkesčius.
Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su kita problema — natūraliai mažėjantis atminties tikslumas ir kodavimo specifiškumas leidžia naujoms detalėms lengviau įsiskverbti į senus prisiminimus.
Riziką didina ir kiti veiksniai: stresas, stiprios emocijos, miego trūkumas, pakartotinis scenarijų įsivaizdavimas ir net hipnozė. Paradoksalu, bet kuo ryškesnis klaidingas prisiminimas, tuo labiau žmogus juo pasitiki — pasitikėjimas savo atmintimi nebūtinai atspindi jos tikslumą.
Tai svarbu ne tik psichologams. Šeimose, teismuose, medicinoje — visur, kur svarbūs tikslūs prisiminimai, ši žinia primena, kad atmintis nėra dokumentas. Ji yra kūrinys.
Kaip apsisaugoti nuo klaidingų prisiminimų kasdienybėje
Visiškai apsisaugoti neįmanoma — tai smegenų veikimo ypatybė, ne defektas. Bet galima sumažinti riziką.
Jei norite iš kažko sužinoti, ką jis prisimena — pradėkite nuo atviro klausimo: „Papasakok viską, ką prisimeni.” Neįterpkite detalių, nepasiūlykite versijų, nepertraukite. Kuo mažiau išorinių užuominų — tuo grynesnė atmintis.
Norėdami patikrinti savo prisiminimus, palyginkite juos su neutraliais šaltiniais — nuotraukomis, datomis, trečiųjų asmenų užrašais. Svarbu, kad tie šaltiniai nebūtų jau „kontaminuoti” — pavyzdžiui, šeimos versija, kuri ir pati galėjo keistis nuo pakartotinio pasakojimo.
Su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis būkite ypač atsargūs: naudokite trumpas, neutralias frazes, nekartokite sugestyvių klausimų ir fiksuokite pokalbio formuluotes. Tai padeda ne tik išsaugoti tikslesnį pasakojimą, bet ir parodo pagarbą žmogaus atminčiai — net jei ji nėra tobula.
