Kiekvieną pavasarį ta pati istorija – veja žaliuoja, bet tarp žolės vis daugiau samanų. Grėbiu, purškiu, tręšiu, bet jos grįžta. Atrodė, kad nieko nepadarysi – tiesiog tokia mano kiemo lemtis.
Kol vieną dieną kaimynė Marina, kuri jau dešimtmečius prižiūri savo veją, paaiškino, kur slypi tikroji problema. Pasirodo, kovojau su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Ir tos priežastys buvo visiškai kitokios, nei tikėjausi.
Pirma priežastis: vanduo, kuris neturi kur dingti
Marina pirmiausiai parodė į vieną vejos kampą – ten, kur samanos tankiausios. „Pažiūrėk po lietaus”, – pasakė ji. Ir tikrai – toje vietoje vanduo stovėjo ilgiausiai.
Pasirodo, net nežymios įdubos ar sutankinta dirva gali sukelti rimtų problemų. Vanduo nesusigeria, drėgmė išlieka, o samanoms būtent to ir reikia. Jos mėgsta drėgmę, o žolės šaknys – ne.
Sprendimas: aeruoti veją, kad dirva atsipalaiduotų ir geriau sugertų vandenį. Žemesnes vietas galima pakelti užpilant smėlio ar viršutinio dirvožemio sluoksnį. Jei problema rimtesnė – reikia galvoti apie drenažo kanalus.
Antra priežastis: šešėlis, kurio nepastebėjau
Antroji vieta, kurią Marina nurodė – patvoryje, po senu obelimi. „Kada paskutinį kartą genėjai?” – paklausė. Negalėjau prisiminti.
Per daugelį metų medžiai užaugo, krūmai išsiplėtė. Šešėlio plotas pamažu didėjo, bet aš to nepastebėjau. O kur mažiau saulės – ten silpnesnė žolė ir stipresnės samanos.
Šešėlis ne tik blokuoja šviesą. Jis keičia mikroklimatą – po medžiais drėgmė išlieka ilgiau, o tai dar labiau palanku samanoms.
Sprendimas: pagenėti apatines medžių šakas, kad daugiau šviesos pasiektų žemę. Jei kuris krūmas per tankus – praretinti. Ten, kur šešėlio neįmanoma sumažinti, verta pasodinti šešėliui atsparias žolių veisles.
Trečia priežastis: per rūgšti dirva
Paskutinė Marinos diagnozė buvo netikėčiausia. „Ar kada nors tikrinai dirvos pH?” – paklausė. Žinoma, kad ne. Net nežinojau, kad tai svarbu vejai.
Pasirodo, rūgšti dirva – tikras samanos draugas. Kai pH per žemas, žolė negauna reikiamų maistinių medžiagų, silpsta ir praleidžia samanas. O samanoms rūgšti aplinka patinka.
Marina patarė nusipirkti paprastą pH testą – jie kainuoja vos kelis eurus ir parduodami bet kurioje sodo prekių parduotuvėje.
Sprendimas: jei dirva rūgšti (pH žemiau 6), reikia kalkinti. Geriausia tai daryti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Dolomitinės kalkės tinka ypač gerai, nes kartu papildo magnio atsargas.
Nuo ko pradėti
Marina pasakė paprastai: „Pirma išspręsk drėgmės problemą, paskui šviesą, o tada dirvą. Tokia tvarka.”
Logika aiški – kol vanduo stovi, niekas kitas nepadės. Kol šešėlis dengia – žolė neatsigaus. O kai dirva tinkama – žolė pati konkuruos su samanomis.
Šiemet pirmą kartą per daugelį metų mano veja atrodo kaip veja, o ne kaip samanų kilimas. Reikėjo tik suprasti, kas iš tiesų vyksta po kojomis.
