Ilgus metus maniau, kad norint pagaminti įspūdingą patiekalą, reikia egzotiškų ingredientų ir sudėtingų technikų. Restoranų lėkštės atrodė nepasiekiamos – tie spalvų deriniai, tos subtilios aromato natos, tas vizualinis tobulumas. Kol vieną vasarą visiškai atsitiktinai atradau tai, kas augo tiesiai po nosimi – mano pačios darže.
Trys kuklūs augalai, kuriuos daugelis laiko tik dekoracija, per vieną sezoną visiškai pakeitė mano požiūrį į maistą. Jų skonis – netikėtas, intensyvus, vertas geriausių restoranų. O svarbiausia – jie beveik nieko nekainuoja ir auga patys, be jokios ypatingos priežiūros.
Pirmasis atradimas: pipirų skonis iš žiedo
Nasturtė buvo mano pirmoji staigmena. Įkandau į ryškiai oranžinį žiedą ir pajutau tai, ko visiškai nesitikėjau – aštrų, švarų skonį, primenantį ridikus ar žalią papriką. Žiedlapiai traškūs, su švelniu nektaro saldumu, kuris subalansuoja aštrumą.
Šie žiedai tarsi sukurti salotoms. Jie suteikia pipirų prieskonio minkštoms lapinėms daržovėms, puikiai dera prie rūkytos žuvies ar keptų daržovių. Netgi nasturtės lapai valgomi – jie turi panašų, tik šiek tiek švelnesnį skonį.
Mažai kas žino, kad ir nasturtės sėklos yra delikatesas. Sūdytos jos primena kaparus, tik kietesnės ir su subtiliu gėlių poskoniu. Derliaus nuėmimas paprastas: švelniai nuplaukite, nupjaukite stiebelius, o žiedus ant lėkštės dėkite paskutinius – taip jie išsaugos formą ir spalvą.
Antrasis atradimas: cukruotas švelnumas
Ten, kur nasturtė suteikia ryškaus aštrumo, violetė atsako subtiliu šnabždesiu. Jos žiedlapiai ploni kaip popierius, kvapas primena violetų saldainius, o skonis – švelnus saldumas, kuris lieka ant liežuvio neužgoždamas kitų ingredientų.
Violetės žiedai tarsi sukurti desertams. Jie puošia kremą, sorbetą ar pyragą ne tik vizualiai – suteikia to neapčiuopiamo prabangos pojūčio, kurį patiriame geriausiuose restoranuose. Kokteilių taurėse jie atrodo elegantiškai, o cukrumi apibarstyti žiedlapiai spindi tarsi brangakmeniai.
Paruošimas reikalauja švelnumo: atsargiai nuplaukite, gerai nusausinkite ir dėliokite tik prieš pat patiekimą.
Trečiasis atradimas: auksinis prieskonius
Medetkos atsiskleidžia kaip saulėtas prieskonis su silpnu kartumu. Jų ryškiai oranžiniai žiedlapiai tvirti, bet švelnūs – jie išlaiko formą net virinami ir skleidžia šiltą, sakų aromatą, kuris pagyvina sultinius, padažus ir sriubas.
Senoliai medetkas vadino „vargšų šafranu” – ir ne be reikalo. Jos suteikia patiekalams panašų auksinį atspalvį ir šiltą, žolelių skonį. Galite jas trumpai pamirkyti arbatoje, įmaišyti į sviestinį padažą arba šiek tiek pakepinti, kad sustiprintumėte pikantišką poskonį.
Medetkos puikiai dera su citrusiniais vaisiais, česnaku ir grietinėle. Be to, jos turtingos antioksidantų ir auga beveik pačios – pakanka vieną kartą pasėti, ir kiekvieną vasarą turėsite ištisą darželį valgomų žiedų.
Kaip pradėti
Visos trys gėlės nesudėtingos auginti ir nepretenzingos. Nasturtės ir medetkos sėjamos tiesiai į dirvą pavasarį, violetės gerai auga ir pusiau pavėsyje. Svarbiausia taisyklė – naudokite tik tuos žiedus, kuriuos užauginote patys arba tikrai žinote, kad nebuvo purškiami pesticidais.
Prieš vartojant žiedus visada nuplaukite ir atsargiai nusausinkite. Pradėkite nuo nedidelio kiekio – taip įvertinsite skonį ir įsitikinsite, kad neturite alergijos.
Paprastos salotos su nasturtės žiedais, desertas su violetėmis ar sriuba su medetkomis – ir jūsų stalas atrodys tarsi iš restorano. Belieka tik išbandyti.
