Viskas prasidėjo nuo vieno persodinto krūmelio. Dabar sode auga penkiolika sveikų spanguolių krūmų, o kaimynai stebisi, kaip šios pelkių uogos taip puikiai jaučiasi paprastame lietuviškame sode. Paslaptis paprasta – spanguolė yra tikra išgyvenimo čempionė, kuriai nereikia nei sudėtingos priežiūros, nei brangių trąšų.
Kodėl spanguolė nusipelno čempionės vardo
Spanguolė turi savybių, kurių pavydėtų daugelis sodo augalų. Pirma, ji beveik nesireikalauja priežiūros – užtenka drėgnos, rūgščios dirvos ir šiek tiek dėmesio pavasarį. Antra, tai visžalis augalas – žali lapeliai ir ryškiai raudonos uogos puošia sodą net žiemą, kai visa kita miega po sniegu.
Trečia, ir svarbiausia – spanguolių uogos gali žiemoti tiesiai ant krūmo. Jos ne tik nesugenda, bet tampa dar skanesnės. Šaltis ir atšilimo ciklai suskaldo rūgštis ir paverčia jas cukrumis. Pavasarį skinamos uogos yra saldesnės ir aromatigesnės nei rudenį.
Ketvirta – spanguolės dauginasi pačios. Vienas krūmelis per kelerius metus gali virsti dešimčia ar daugiau naujų augalų, jei sąlygos tinkamos.
Kaip leisti uogoms žiemoti
Pagrindinis principas – kuo mažiau kišimosi. Prinokusias uogų kekes palieku ant krūmų, negenėju rudenį ir nesirūpinu, kad uogos „sugadins”. Jos nesugadins.
Prieš žiemą apkloju krūmus plonu šiaudų arba eglišakių sluoksniu. Tai apsaugo ne tiek nuo šalčio – spanguolės atlaikų ir trisdešimties laipsnių speigą – kiek nuo sausų vėjų ir staigių temperatūros svyravimų. Sniegas, jei jo būna, suteikia papildomą izoliaciją.
Mulčias aplink krūmus išlaiko dirvos drėgmę per visą žiemą. Spanguolės nemėgsta išdžiūvusios žemės net ir šaltuoju metų laiku.
Derlių nuimu tik ankstyvą pavasarį, kai prasideda pirmosios atšilimo dienos. Uogos tada būna sultingos, saldžios ir pilnos skonio. Tai visiškai kitoks produktas nei parduotuvėse – ten spanguolės skinamos rudenį ir būna rūgščios kaip citrina.
Auginimo patarimai
Spanguolė yra pelkių augalas, todėl mėgsta tai, ko daugelis kitų augalų nemėgsta – drėgną, rūgštų dirvožemį. Jei jūsų sode tokio nėra, galima jį sukurti.
Sodinimo duobę užpildykite aukštapelkių durpėmis arba specialiu rūgščią dirvą mėgstantiems augalams skirtu substratu. Paviršių užmulčiuokite pušų žieve – ji ne tik išlaiko drėgmę, bet ir rūgština dirvą.
Vieta turėtų būti saulėta arba pusiau pavėsinga, apsaugota nuo stiprių vėjų. Spanguolės nemėgsta nei visiškos sausros, nei stovintio vandens – joms reikia pastovios drėgmės, panašiai kaip pelkėje.
Optimali dirvožemio pH vertė – nuo 4,5 iki 5,5. Jei dirva per šarminė, galima pakoreguoti siera. Laistykite reguliariai, ypač sausringais periodais – geriau dažniau ir mažiau, nei retai ir daug.
Genėti reikia minimaliai – tik nudžiūvusias šakeles ar per tankiai augančias vietas.
Ką daryti su derliumi
Spanguolės – universalios uogos virtuvėje. Klasikinė lietuviška tradicija – morsas, atgaivinantis gėrimas iš sutrintų uogų su vandeniu ir nedideliu kiekiu cukraus ar medaus. Šaltas morsas vasarą atgaivina, šiltas žiemą padeda peršalus.
Uogienės ir džemai iš spanguolių turi ryškų, rūgštoką skonį, kuris puikiai dera prie mėsos patiekalų. Sirupas iš spanguolių tinka arbatoms, desertams ar tiesiog kaip vitaminų šaltinis.
Spanguolės žinomos dėl savo antiseptinių savybių – jos naudojamos šlapimo takų infekcijų profilaktikai. Uogose gausu vitamino C ir antioksidantų.
Likusias uogas galima užšaldyti – jos puikiai išlaiko formą ir skonį. Arba fermentuoti į aitrius gėrimus tiems, kas mėgsta eksperimentuoti.
Grožis visus metus
Spanguolės sode atrodo dekoratyviai visais metų laikais. Pavasarį – šviesiai žali ūgliai ir smulkūs rausvi žiedeliai. Vasarą – tankus žalias kilimas. Rudenį – ryškiai raudonos uogos tarp žalių lapelių. Žiemą – tas pats vaizdas po plonu sniego sluoksniu.
Kompaktiški krūmeliai puikiai tinka bordiūrams, akmeniniams sodams ar net vazonams terasoje. Jie neužauga per dideli, nesiplečia agresyviai ir nesireikalauja nuolatinio formavimo.
O pavasarį, kai kiti sodininkai tik planuoja sezoną, jūs jau galite skinti saldžias, žiemą praleidusias uogas. Tai tikra sodo čempionė – graži, naudinga ir beveik nepriklausoma.
