Orchidėjos yra vienas iš populiariausių kambarinių augalų. Jų elegantiškos gėlės žavi baltais, rožiniais, violetiniais ir kitais atspalviais. Tačiau, kad orchidėja žydėtų, jai reikia sudaryti tinkamas sąlygas, ypač žiemą.
Ekspertai pabrėžia: „Kaip ir visiems augalams, orchidėjoms reikia saulės šviesos, kad ji virstu energija ir formuotų pumpurus. Jos geriausiai auga ryškioje, bet išsklaidytoje šviesoje, todėl rytinės ar vakarinės palangės tinka didžiąją metų dalį.”
Kaip prižiūrėti orchidėjas žiemą – patarimai
Žiemą, kai yra mažiau natūralios šviesos, orchidėją reikėtų perkelti į pietinį langą. Tačiau prieš tai svarbu išsiaiškinti konkrečios veislės reikalavimus: kai kurios, pavyzdžiui, vandos, mėgsta saulę, o kitos gali nudegti nuo jos pertekliaus.
Viena iš labiausiai paplitusių klaidų žiemą – pastatyti augalą tiesiai po saulės spinduliais arba šalia radiatoriaus ir židinio. Orchidėjos netoleruoja tiesioginių saulės spindulių ir karšto oro: nuo jų lapai praranda drėgmę, o šaknys gali pažūti. Nors tai atogrąžų augalai, jiems kenksminga perkaitimas ir sausumas.
Kaip dažnai laistyti orchidėją žiemą
Taip pat svarbu laikytis drėkinimo režimo. „Orchidėjos yra jautrios per dideliam drėkinimui. Jei šaknys yra permirkusiame substrate, jos pradeda pūti, o išdžiūvus – raukšlėja ir džiūsta”, – įspėja ekspertai.
Žiemą paprastai pakanka laistyti augalą kas 10 dienų, tačiau prieš tai reikėtų patikrinti substrato drėgmę. Laistymas reikalingas, kai substatas yra beveik sausas, bet dar ne visiškai išdžiūvęs.
Dėl šildymo butuose oras tampa sausas, todėl galima šiek tiek purkšti orchidėją, kad padidintumėte drėgmę. Tačiau lapai neturėtų likti šlapi – tai sukelia pelėsių, grybų ir puvinio atsiradimą.
Esant tinkamam apšvietimui, saikingam drėkinimui ir stabiliai temperatūrai, orchidėja išliks sveika ir džiugins naujais pumpurais net ir tamsiausiu metų laiku.
Legenda apie orchidėją
Seniai, gerokai prieš atsirandant žmonėms, vienintelės matomos žemės dalys buvo apsnigtos aukštų kalnų viršūnės. Retkarčiais saulė tirpdė sniegą, todėl vanduo greitai tekėjo iš kalnų, formuodamas nuostabius krioklius. Tie, savo ruožtu, skubėjo link jūrų ir vandenynų, iš kurių, išgaravę, susiformuodavo gausūs debesys. Šie debesys galiausiai visiškai užstojo saulės šviesą žemėje.
Vieną dieną saulė norėjo prasiskverbti pro šią neįveikiamą uždarą. Prasidėjo smarkus lietus. Po jo susidarė didžiulė vaivorykštė.
Pamatę iki tol nematytą stebuklą, nemirtingos dvasios – vieninteliai žemės gyventojai – pradėjo skristi į vaivorykštę iš visų tolimų kraštų. Visi norėjo užimti vietą ant spalvingo tilto.
Jie stūmėsi ir ginčijosi. Bet tada visi atsisėdo ant vaivorykštės ir draugiškai užgiedojo. Po truputį vaivorykštė lenkėsi po jų svoriu, kol galiausiai nukrito ant žemės ir subyrėjo į nesuskaičiuojamas mažas daugiaspalves kibirkštis.
Nemirtingos dvasios, niekada nemačiusios nieko panašaus, sulaikydamos kvėpavimą, stebėjo fantastišką spalvingą lietų. Kiekvienas žemės sklypas dėkingai priėmė dangiškojo tilto fragmentus. Tie iš jų, kurie pateko ant medžių, tapo orchidėjomis.
Nuo to laiko prasidėjo orchidėjų triumfo kelionė žemėje. Įvairiaspalvių žiedų atsirado vis daugiau, ir nė viena gėlė nedrįso ginčyti orchidėjos teisės būti vadinama gėlių karalystės karaliene.
