Patikrinta rutina prasideda ankstyvą rudenį, kai vynmedžių augimas sulėtėja: pašalinkite lapus ir vaisių kekes, atlikite sanitarinį genėjimą ir po paskutinio trąšų įterpimo ir vario purškimo laistykite.
Padėkite organinę izoliaciją – eglės, šiaudų, lapų – tada supilkite sutankintą dirvą į žemo iškilumo dangą, kad vanduo nutekėtų ir sumažėtų šaldymo-atšildymo poveikis.
Pasirinkite drėgną arba sausą strategiją atsižvelgdami į drenažą ir graužikų pavojų, pridėkite viršutinį sluoksnį amortizacijai ir užrašykite gylį bei medžiagas tobulinimui; tolesnė informacija pateikiama toliau.
Vynuogių žiemojimo laikas ir pasirengimo grafikas
Ankstyvą rudenį šaltų regionų augintojai turėtų pradėti ruošti vynmedžius žiemai, pradėdami tręšti ir stebėdami lapų kritimą. Laikas nulemia veiksmus: pradėkite tręšti, kai vynmedžių augimas sulėtėja, tada stebėkite lapų senėjimą; likusius lapus pašalinkite rankiniu būdu prieš pirmuosius šalnus. Prieš mėnesį iki planuojamo dengimo pašalinkite lapus ir vaisių kekes, kad sumažintumėte ligų ir kenkėjų paplitimą. Atlikite sanitarinį genėjimą, kai nakties temperatūra artėja prie 0–2 °C, sumažindami lajos plotą ir pašalindami pažeistą medieną. Po genėjimo ir trąšų naudojimo gerai palaistykite, kad sustiprintumėte šaknis. Piktžolių pašalinimas ir graužikų atbaidymo augalų sodinimas aplink kamienus užbaigia paruošiamuosius darbus prieš dengimą.
Tręšimas ir apsauginiai purškalai prieš dengimą
Reguliariai, prieš dengimą, augintojai apdoroja vynmedžius specialiais maistinėmis medžiagomis ir apsauginiais purškalais, kad sustiprintų šaknis ir sumažintų žiemos ligų pavojų. Tyrimai rodo, kad geriausia tręšti po lapų nukritimo: vienam krūmui skirti vieną kibirą namų gamybos tirpalo (10 l: 20 g fosforo, 15 g kalio, 15 lašų jodo, 5 g borato rūgšties), kurį reikia išpilti ant šaknų. Po to gerai palaistykite. Apsauginis vario sulfato purškiklis (100 g 10 l) purškiamas ant stiebų ir kamienų, kad būtų apribotas patogenų skaičius ir padidintas atsparumas. Apdorojimas atliekamas prieš dengimą ir dokumentuojamas, kad būtų galima informuoti apie priežiūrą kitą sezoną.
Sanitarinis genėjimas, lapų šalinimas ir kenkėjų atbaidymas
Pradėkite nuo likusių lapų ir senų kekės pašalinimo, kai vynmedžiai pereina į ramybės būseną, nes be lapų stiebai sumažina ligų rezervuarus ir leidžia aiškiai įvertinti medienos būklę. Patikrinkite kamienus ir kordonus, ar nėra žievės išopėjimų, negyvos medienos ir kenkėjų pažeidimų; genėkite iki sveikos medienos, kai nakties temperatūra priartėja prie 0–2 °C. Surinkite ir sunaikinkite užkrėstą medžiagą, kad apribotumėte peržiemojančius patogenus. Pašalinkite piktžoles iš kamieno aplinkos ir nuvalykite nukritusius lapus, kad sumažintumėte graužikų ir vabzdžių prieglobstį. Apie lysves pasodinkite atbaidančias augalas – medetkas, piktžoles – ir įtraukite jas į lysvių planus. Dokumentuokite veiksmus ir reguliariai stebėkite, kad vynuogynas būtų sveikas ir kitą sezoną būtų stiprus.
Lova medžiagų ir dengimo metodų pasirinkimas
Remiantis praktiniu vietos klimato ir vynuogynų gyvybingumo įvertinimu, renkantis lova medžiagas ir dengimo metodą, pirmenybę reikėtų teikti izoliacijai, drėgmės valdymui ir kenkėjų atbaidymui; organinės medžiagos, pvz., eglės šakos, šiaudai, šienas ir lapai, užtikrina sluoksniuotą šiluminę izoliaciją, o drėgnas ar sausas dengimas lemia, ar prioritetas yra drėgmės išlaikymas, ar apsauga nuo šalčio, ir sprendimas turėtų būti grindžiamas dirvožemio drenažu, numatomomis minimaliomis temperatūromis ir graužikų gausumu. Tyrėjas įvertina medžiagų prieinamumą, puvimo riziką ir lengvą pašalinimą. Drėgnas pakratas tinka sausoms vietoms ir skatina šiluminę masę; sausos sistemos sumažina užšalimo ir atšilimo ciklus prastai drenažuojamuose dirvožemiuose. Praktiškumas ir nauda būsimiems darbuotojams lemia pasirinkimą.
Sluoksniavimas, dirvos supylimas ir galutinė apsauga
Galutiniame surinkimo etape atliekamas sluoksniavimas, dirvos supylimas ir paviršiaus apsauga, siekiant sukurti šilumai atsparią, drėgmę reguliuojančią barjerą virš užkastų vynmedžių. Praktikas patikrina pakratų sluoksnius – eglės šakas, šiaudus, lapus – ir patvirtina, kad jie yra tolygiai padengti ir nėra tarpų. Po to seka sutankintas dirvožemio sluoksnis, sudarantis žemo iškilumo pylimą, kuris nuleidžia vandenį ir sumažina užšalimo ir atšilimo poveikį. Lapniko arba šiaudų viršutinis sluoksnis apsaugo nuo temperatūros svyravimų ir, kartu su atbaidančiais augalais, atbaido graužikus. Vengiama ventiliacijos taškų; drėgmė subalansuojama iš anksto laistant. Sluoksnių gylio ir medžiagų įrašai padeda tobulinti ir dalytis geriausia praktika ateityje.
