Sodininkas išbandė kuklų cukraus ir mielių „dopingą“ ant silpnų pomidorų ir buvo nustebintas rezultatais. Jie sumaišė kepimo mieles, šaukštą cukraus, kalio (arba actu gesintą peleną), praskiestą iki dešimties litrų, ir palaistė šaknų zoną. Augalai parodė tvirtesnius stiebus, ankstesnį žydėjimą, geresnį vaisių susidarymą ir saldžius, sultingesnius pomidorus be akivaizdžios žalos. Bandymas ragina būti atsargiems – pradėti nuo mažų kiekių ir vengti lapų – bet rodo, kad praktiniai veiksmai ir stebėjimai gali paaiškinti, kodėl cukrus kartais padeda.
Kodėl nusprendžiau tręšti pomidorus cukrumi
Kodėl verta išbandyti netradicinį cukraus tręšimą? Stebėtojai svarstė, ar paprastas, nebrangus trąšų papildas galėtų išgelbėti sunkiai augančius augalus ir pagerinti derliaus kokybę. Autorius ištyrė maistinių medžiagų trūkumo sukeltas nesėkmes, atkreipdamas dėmesį į daigelius ir veisles, kurios žuvo dėl prasto tręšimo.
Iš smalsumo jie ištyrė cukraus pagrindu sukurtus metodus, žadančius saldesnius, sultingesnius vaisius ir patikimesnius derlius. Turėdami tarnų mentalitetą – siekdami maitinti bendruomenės sodus ir šeimos sklypus – jie įvertino praktiškumą, saugumą ir įrodymus.
Eksperimentai buvo sukurti taip, kad būtų galima išbandyti poveikį nekenkiant dirvožemio gyvybei ar kaimynų pasėliams. Tikslas liko aiškus: pasiūlyti prieinamą, atidų rūpestį, kuris paverstų nuvylusius derlius gausiais, skaniais vaisiais.
Ką įdėjau į naminį cukraus ir mielių trąšą
Apsvarstęs ankstesnių bandymų nesėkmes ir mažas pergales, autorius sudarė trumpą naminių cukraus ir mielių trąšų ingredientų sąrašą, kad išbandytų jų poveikį pomidorams.
Jis nurodė tikslius kiekius: 100 g šviežių kepimo mielių (arba 60 g sausų), vieną šaukštą cukraus ir vieną šaukštą kalio sulfato – arba, tiems, kurie pageidauja naudoti namų apyvokos pakaitalus, medžio pelenus, užpilamus actu.
Šiltas vanduo buvo nurodytas tirpinimui ir vėlesniam skiedimui iki 10 l bendro tūrio.
Tonas išliko praktiškas ir smalsus, ingredientai buvo pateikiami kaip priemonės, padedančios augalams ir kitiems sodininkams, siekiantiems geresnio augimo ir saldžiau augančių vaisių.
Kaip paruošiau ir panaudojau mišinį
Turėdamas po ranka nedidelį virdulį su šiltu vandeniu ir švarų ąsotį, jis pradėjo nuo mielių ir cukraus ištirpinimo į koncentruotą suspensiją, maišydamas, kol mišinys ėmė silpnai kvepėti fermentacija; tada buvo pridėtas kalio sulfatas (arba acto gesintos pelenų alternatyva) ir maišoma, kol neliko grūdelių.
Jis iš anksto praskiestė šį koncentratą šiltu vandeniu, stebėdamas, kaip jis išsiskiria į homogenišką skystį, prieš papildydamas iki dešimties litrų (10 l).
Nunešęs ąsotį prie lysvių, jis atsargiai išpylė skystį aplink šaknų zonas, vengdamas lapų.
Jis užsirašė kiekius, laiką ir oro sąlygas, kad galėtų atsakingai pakartoti šį procesą kaimynams, siekiantiems patikimų ir maistingų rezultatų.
Kas atsitiko su augimu ir vaisių kokybe
Nors iš pradžių pokyčiai buvo nedideli, per kelias savaites jie tapo akivaizdūs. Stebėtojai pastebėjo, kad, palyginti su neapdorotais augalais, stiebai buvo tvirtesni, lapai tankesni, o žydėjimas ankstesnis. Vaisių užmezgimas pagerėjo: kekėse buvo daugiau pomidorų, o mažiau jų nukrito per anksti. Kaimynų ir savanorių skonio testai parodė, kad vaisiai tapo saldesni ir sultingesni, o pomidorų aromatas ryškesnis. Derlius iš vieno augalo padidėjo pastebimai, nors ir ne dramatiškai. Nebuvo pastebėta staigių augimo šuolių ar anomalijų; augalai išliko subalansuoti.
Ataskaita išliko tiriamoji, sutelkta į išmatuojamus pokyčius, o ne į teiginius. Tiems, kurie tarnauja kitiems, rezultatai pasirodė teikiantys vilties – tai praktinis postūmis siekiant geresnio derliaus ir skanesnių vaisių bendruomenės stalams.
Praktiniai patarimai, rizika ir kada tai išbandyti
Vertindami, kada išbandyti cukraus ir mielių trąšą, sodininkai turėtų pasverti aiškius praktinius patarimus ir nedidelę riziką: pradėti nuo mažo masto, kad būtų galima stebėti augalų reakciją, tirpintą tirpalą purkšti ant dirvos, o ne ant lapų, kad būtų sumažinta ligų rizika, ir vengti perdozavimo, laikantis rekomenduojamų koncentracijų ir intervalų.
Jie turėtų išbandyti keliuose augaluose, stebėti dirvožemio drėgnumą ir augalų gyvybingumą bei naudoti nurodytas mielių, cukraus ir kalio proporcijas, kad būtų užtikrintas nuoseklumas.
Rizika apima mikrobiologinį disbalansą, šaknų problemas ir veltui sugaištą laiką, jei augalai jau gauna subalansuotas trąšas.
Išbandykite tai, kai derlius yra menkas, nepaisant tinkamos priežiūros.
