Tyrimai rodo, kad reguliarus dalyvavimas religinėse apeigose gali pailginti gyvenimą iki dešimties metų. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad tų, kurie kas savaitę lanko pamaldas, mirtingumas yra 20-30 % mažesnis, palyginti su tais, kurie nelanko pamaldų. Šią naudą lemia stipresni socialiniai ryšiai, sveikesnis gyvenimo būdas, mažesnis stresas dėl maldos ir meditacijos ir geresni biologiniai rodikliai, įskaitant mažesnį uždegimą. Tikinčiųjų bendruomenės užtikrina atsakomybę už sveiką elgesį ir suteikia prasmę sunkiomis aplinkybėmis. Šio ryšio moksliniai tyrimai atskleidžia netikėtus fiziologinius kelius.
Stebinantis mokslas apie religiją ir ilgaamžiškumą
Daugelio longitudinių tyrimų rezultatai parodė reikšmingą ryšį tarp religinės praktikos ir ilgesnės gyvenimo trukmės. Harvardo Visuomenės sveikatos mokyklos duomenys rodo, kad reguliarus religinių apeigų lankymas susijęs su 20-30 proc. mažesne mirtingumo rizika.
Atrodo, kad šio reiškinio mechanizmai yra daugialypiai. Religinės bendruomenės sukuria tvirtus socialinės paramos tinklus, kurie apsaugo nuo izoliacijos. Tikėjimo praktika dažnai skatina sveikesnį gyvenimo būdą, įskaitant mažesnį rūkymą ir alkoholio vartojimą.
Be to, malda ir meditacija suaktyvina parasimpatinės nervų sistemos reakcijas, mažina lėtinį stresą ir uždegimo žymenis. Šie fiziologiniai privalumai papildo psichologinę naudą, kurią suteikia tai, kad sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis galima susikurti prasmę.
Mokslininkai toliau tyrinėja šias sąsajas taikydami vis sudėtingesnes metodikas.
Kaip reguliarus pamaldų lankymas veikia fizinę sveikatą
Nuolatinis religinių apeigų lankymas koreliuoja su išmatuojamais fizinės sveikatos rodiklių pagerėjimais įvairiose gyventojų grupėse. Tyrimai rodo, kad reguliariai lankančiųjų pamaldas kraujospūdis yra mažesnis, imuninė sistema stipresnė, o uždegimo žymenys mažesni nei nelankančiųjų.
Harvardo visuomenės sveikatos mokykloje atlikti tyrimai parodė, kad kassavaitinių pamaldų dalyvių mirtingumas yra 20-30 % mažesnis nei tų, kurie nelanko pamaldų. Atrodo, kad šis sveikatos pranašumas susijęs su keliais veiksniais: didesniu socialinės paramos tinklu, streso mažinimu meldžiantis ir medituojant bei sveikos gyvensenos skatinimu.
Be to, religinės bendruomenės dažnai neskatina žalingų įpročių, tokių kaip rūkymas ir besaikis alkoholio vartojimas, kartu skatindamos prevencines sveikatos priežiūros priemones, taip sukurdamos visapusišką sistemą, kuri palaiko fizinę gerovę visą gyvenimą.
Malda, meditacija ir jų biologinė nauda
Nors mokslininkai ilgą laiką tyrinėjo psichologinius tikėjimo aspektus, nauji tyrimai atskleidžia gilius biologinius pokyčius, kuriuos sukelia maldos ir meditacijos praktika.
Tyrimai rodo, kad šios praktikos mažina kortizolio kiekį ir uždegiminius žymenis, o tai gali pailginti gyvenimo trukmę 7-10 metų. Reguliari meditacija padidina telomerazės aktyvumą, apsaugantį DNR nuo su amžiumi susijusio nykimo.
Ilgą laiką meditaciją praktikuojančių žmonių smegenų skenavimas rodo, kad dėmesio ir emocijų reguliavimą kontroliuojančiose srityse sustiprėjo pilkoji medžiaga.
Per kontempliatyvią praktiką padidėja klajoklinio nervo, kuris yra pagrindinis parasimpatinio atsako elementas, tonusas, pagerėja širdies ritmo kintamumas ir imuninės sistemos veikla. Ši fiziologinė nauda sutampa įvairiose tikėjimo tradicijose, o tai rodo, kad biologiniai keliai yra universalūs kontempliatyvioms praktikoms.
Religinės bendruomenės ir socialinės paramos galia
Reguliarus dalyvavimas religinių bendruomenių veikloje teikia ne tik individualią maldos ir meditacijos naudą, bet ir reikšmingų ilgaamžiškumo privalumų dėl tvirtų socialinių tinklų.
Tyrimai nuolat rodo, kad aktyvus dalyvavimas religinių bendruomenių veikloje susijęs su mažesniu mirtingumu. Šios bendruomenės teikia emocinę paramą krizių metu, praktinę pagalbą ligos metu ir atsakomybę už sveiką elgesį. Harvardo ir Djuko universitetų atlikti tyrimai parodė, kad kassavaitinis religinių apeigų lankymas pailgina gyvenimo trukmę 4-14 metų.
Šią naudą ilgaamžiškumui iš dalies lemia mažesnė izoliacija. Religinės grupės sukuria struktūrizuotas galimybes prasmingai socialinei sąveikai tarp kartų. Jos taip pat sukuria bendrus moralinius pagrindus, skatinančius tarnavimą kitiems – tai susiję su geresniais sveikatos rezultatais ir didesniu pasitenkinimu gyvenimu.
Tikėjimas kaip stresą mažinanti priemonė: Kortizolio ir uždegimo matavimas
Fiziologinius mechanizmus, lemiančius tikėjimo teikiamą naudą ilgaamžiškumui, galima išmatuoti konkrečiais biologiniais žymenimis. Tyrimai rodo, kad reguliari religinė praktika susijusi su mažesniu kortizolio, pagrindinio streso hormono, kiekiu organizme. Visą dieną matuojant praktikuojančių tikinčiųjų kortizolio kreivės yra nuosaikesnės nei nereligingų žmonių.
Tikėjimo praktika taip pat mažina uždegimo biomarkerių, tokių kaip interleukinas-6 ir C reaktyvusis baltymas, kiekį. Šis priešuždegiminis poveikis ypač svarbus, nes lėtinis uždegimas yra daugelio su amžiumi susijusių ligų pagrindas. Tyrimai atskleidė, kad malda, meditacija ir garbinimas suaktyvina parasimpatinės nervų sistemos reakcijas, sukuria fiziologinę būseną, palankią gijimui ir ląstelių atstatymui – iš esmės neutralizuoja biologinius procesus, greitinančius senėjimą.
Dvasinės praktikos, skatinančios sveiką gyvenseną
Tikinčiųjų bendruomenės sukuria struktūrizuotą sistemą, kuri padeda sekėjams priimti sveikesnės gyvensenos sprendimus, dažnai per doktrininius mokymus ir bendruomenės palaikymą. Daugelis religijų neskatina piktnaudžiauti narkotinėmis medžiagomis, skatina susilaikyti nuo alkoholio, tabako ir laisvalaikio narkotikų. Šie draudimai atitinka medicinines rekomendacijas dėl ilgaamžiškumo.
Reguliarus pamaldų lankymas susijęs su geresniu mitybos pasirinkimu, nes daugelyje tradicijų pabrėžiama, kad kūnas turi būti prižiūrimas tinkamai maitinantis. Kai kurie tikėjimai tiesiogiai nurodo mitybos gaires – nuo košerinės ir halal praktikos iki vegetarizmo tam tikrose budistų ir hinduistų tradicijose.
Be to, šabo laikymasis skatina reguliarų poilsį, kuris, kaip rodo tyrimai, mažina stresą ir gerina širdies ir kraujagyslių sveikatą, o kontempliatyvios praktikos, pavyzdžiui, meditacija, skatina sąmoningumą priimant sprendimus dėl sveikatos.
Tarpkultūriniai įrodymai: Tikėjimo poveikis skirtingose religijose
Tarpkultūriniai tyrimai pateikia įtikinamų įrodymų, kad nauda ilgaamžiškumui, susijusi su dalyvavimu religinėje veikloje, peržengia konkrečių tikėjimo tradicijų ribas. Tyrimai, apimantys budistų bendruomenes Tailande, musulmonų bendruomenes Artimųjų Rytų šalyse, hinduistus Indijoje ir įvairias krikščionių konfesijas visame pasaulyje, nuosekliai rodo teigiamą ryšį tarp dalyvavimo religinėje veikloje ir ilgesnės gyvenimo trukmės.
Nors konkrečios praktikos labai skiriasi, visoms religijoms būdingi bendri elementai: reguliarūs bendruomenės susirinkimai, meditacija ar malda, tarnystė kitiems ir elgesio gairių, kurios neleidžia užsiimti sveikatai kenksminga veikla, laikymasis. Šiuose tyrimuose kontroliuojami socialiniai ir ekonominiai veiksniai, o tai leidžia manyti, kad tikėjimo poveikis pasireiškia įvairiais būdais, įskaitant streso mažinimą, socialinės paramos tinklus ir prasmės kūrimą, skatinantį atsparumą gyvenimo iššūkiams.
Tikėjimo praktikų integravimas į gyvenimą siekiant geresnės savijautos
Nepriklausomai nuo konkrečios religinės kilmės, tikėjimo praktikos įtraukimas į kasdienybę reikalauja sąmoningų pastangų ir nuoseklumo. Tyrimai rodo, kad reguliariai medituojant, meldžiantis ar atliekant dėmesingo įsisąmoninimo pratimus vos 15 minučių kasdien, galima labai pagerinti bendrą savijautą.
Asmenys gali pradėti nuo konkretaus laiko skyrimo dvasiniams apmąstymams, prisijungimo prie bendruomenės pamaldų arba dėkingumo dienoraščio rašymo. Daugelis tikėjimo tradicijų siūlo struktūrizuotas kasdienės praktikos sistemas, įskaitant ryto pamaldas ar vakaro maldas.
Atrodo, kad šios praktikos yra naudingiausios, kai integruojamos holistiškai – derinant asmenines dvasines disciplinas su įsitraukimu į bendruomenę ir tarnyste kitiems – ir taip sukuriamas platus požiūris, apimantis fizinius, emocinius ir dvasinius sveikatos aspektus.
