Kodėl daugelis lietuvių, gaunančių vidutinį atlyginimą, savo penkiasdešimtmečiui ateina be kapitalo? Aplinkui mačiau du tipus žmonių. Vieni — gerai uždirbantys, bet visada „prie nulio”. Kiti — tokie patys uždirbantys, bet po dešimties metų turintys butą, atostogų pinigų ir investicinį portfelį.
Skirtumą paaiškino finansų konsultantas Egidijus.
„Ne tas dažniausiai sulaiko žmones, kad jie mažai uždirba. Ne tas, kad jie kvaili. Tas, kad jie niekada nematavo savo pačių pinigų.”
Pirmas skaičius: tikslios mėnesio pajamos
„Kiek tu uždirbai praeitą mėnesį?” — paklausė Egidijus.
„Apie tūkstantį šešis šimtus, plius gal kelis šimtus iš laisvai samdomo darbo.”
„Apie. Štai pirma problema. Tu nežinai tiksliai. Skirtumas tarp tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimties ir tūkstančio aštuonių šimtų keturiasdešimties — du šimtai septyniasdešimt eurų per mėnesį, trys tūkstančiai keturi šimtai per metus. Beveik vienas vidutinis atlyginimas, kurio tu pamiršai matuoti.”
„Pirmas finansinės sėkmės žingsnis nėra investavimas. Pirmas žingsnis — žinoti tikslų skaičių, kas ateina į sąskaitą kiekvieną mėnesį.”
Antras skaičius: visos skolos vienoje vietoje
„Hipoteka. Vartojimo paskola. Kreditinė kortelė. Lizingas. Skola tėvams. Senas studentų kreditas. Suvesk visa tai į vieną sąrašą su procentų tarifais ir likučiais. Devyniasdešimt procentų lietuvių to niekada nedaro.”
Žinodamas, kad visos skolos sudaro keturiasdešimt aštuonis tūkstančius eurų su vidutiniu šešių procentų tarifu, supranti, kad mokai dvylika tūkstančių eurų palūkanų per metus. Trys ketvirtadaliai vidutinio atlyginimo dingsta į procentų pelkę.
„Tas skaičius pyktis žmones. Bet tas pyktis ir yra tai, kas pradeda judėti.”
Trečias skaičius: realus pinigų srautas
„Ne pajamos minus išlaidos pagal biudžetą. Pajamos minus tai, kas iš tikrųjų išėjo iš sąskaitos. Be saviapgaulės.”
Žmonės dažniausiai atsakymą turi galvoje. „Maždaug tris šimtus per mėnesį maistui.” Realus skaičius dažniausiai būna keturiasdešimt, šešiasdešimt procentų didesnis nei manoma.
„Smulkios pirkiniai. Kava. Pietūs. Streamingo prenumeratos, kurias pamiršot atsisakyti. Po atskirai — kelios eurų. Per metus — keli tūkstančiai. Tai ‚nutekėjimo’ lygis, kurio dauguma nepastebi.”
Vizija prieš automatizaciją
Daugelis pradeda nuo automatinio pervedimo į taupymo sąskaitą — penkiasdešimt eurų per mėnesį, šimtas, simbolinė suma.
„Tai veikia tris keturis mėnesius. Paskui motyvacija išseka. Žmogus žiūri į sąskaitą ir galvoja — kam aš tai darau?”
Egidijus rekomendavo apverstą tvarką. Pirmiausia — vizija. Konkretus tikslas. Ne ‚turėti daugiau pinigų’. ‚Iki keturiasdešimties metų turėti penkiasdešimt tūkstančių eurų pirminei įmokai už antrą butą, kurį nuomosiu’. ‚Iki penkiasdešimt penkerių sukaupti šimtą penkiasdešimt tūkstančių, kad galėčiau išeiti iš darbo, jei norėčiau’.
„Konkreti vizija paverčia tausumą iš ‚atsisakymo’ į ‚vykdymą’. Tu nieko neaukoji. Tu kažką stati.”
Aštuoniasdešimt dvidešimt principas
Penki veiksmai, kurie duoda devyniasdešimt procentų rezultato.
Didinti pajamas — pakelti atlyginimą, papildomas šaltinis, naujas profesinis lygis.
Mažinti tris didžiausias kategorijas — būstas, transportas, švietimas vaikams. Ne kava. Šie trys dažnai sudaro septyniasdešimt procentų išlaidų.
Investuoti reguliariai į indeksinius fondus — istorinis ilgalaikės grąžos vidurkis aštuoni procentai per metus.
Gyventi po galimybe — pirkti pigesnį butą, vairuoti senesnę mašiną, atostogauti rečiau, bet kokybiškiau.
Vengti vartojimo paskolų ir kreditinių kortelių su procentais virš penkiolikos procentų.
Klausimai sau šįvakar
Po pokalbio su Egidijumi atsidariau internetinę bankininkystę ir eksportavau tris paskutinius mėnesius. Sužinojau, kad mokėjau prenumeratą, kurios atsisakiau prieš metus. Sužinojau, kad „smulkūs pirkiniai” sudaro keturis šimtus eurų per mėnesį.
O jūs — ar žinote tris savo skaičius tiksliai? Ne apytiksliai. Tiksliai.
Jei atsakymas „ne” — jūsų pinigai šiandien dirba kažkam kitam, ne jums. Pirmas pakeitimas yra ne investicija. Pirmas pakeitimas — sugrąžinti į savo rankas tai, kas jūsų.
