Prisimenu komposto krūvą sodo gale, prie kurios užaugau: ji niekada nesmirdėdavo, o iki rudens virsdavo tamsia, trupančia žeme, kokios parduotuvėje nenupirksi. Paslaptis buvo juokingai paprasta. Prie kiekvieno naujo sluoksnio krūvos šeimininkė užberdavo porą šaukštų pelenų iš krosnies ar saujelę senos, geros žemės. Jokių pirktų buteliukų, jokios chemijos. Tik du šaukštai – ir krūva imdavo dirbti dvigubai smarkiau.
Kaip veikia tie du šaukštai
Kompostą suardo ne laikas, o mikroorganizmai. Kuo jų daugiau ir kuo jie aktyvesni, tuo greičiau žolė, lapai ir šakelės virsta žeme. Būtent juos ir pamaitina ta kukli dozė.
Du šaukštai medžio pelenų, smulkaus perpuvusio komposto ar žiupsnelis dirvožemio prie kiekvieno sluoksnio įneša į krūvą gyvų mikrobų ir mineralų, kurie paleidžia skaidymą. Tai savotiškas užvedimas – tarsi raugas duonai. Krūva po tokio postūmio irsta tolygiau ir sparčiau, dažnai subręsta per du tris mėnesius vietoj pusmečio.
Pelenai čia atlieka ir antrą darbą – jie sumažina rūgštingumą. Kai kompostas per rūgštus, mikrobai dirba vangiai, o krūva ima nemaloniai kvepėti. Žiupsnelis pelenų grąžina pusiausvyrą, ir procesas vėl įsibėgėja. Būtent todėl senas įprotis berti pelenus veikia ne dėl mados, o dėl visai konkrečios chemijos.
Žaliuosius ir ruduosius sluoksnius reikia derinti
Vien pelenai nieko neišgelbės, jei pati krūva sudėliota atmestinai. Ji geriausiai veikia, kai žaliosios ir rudosios medžiagos guli pakaitomis.
Žalioji dalis – šviežia žolė, virtuvės atliekos, piktžolės – suteikia azoto. Rudoji – sausi lapai, šiaudai, smulkios šakelės – anglies. Ploną žalią sluoksnį uždengiu storesniu rudu, ir taip kartoju. Šis ritmas praleidžia orą pro krūvą ir neleidžia jai tapti gleivėtai ar imti dvokti. Ir tik ant kiekvieno tokio sluoksnio užberiu tuos du šaukštus.
Storų šakų ar sveikų piktžolių su sėklomis į krūvą nemetu – pirmosios pūva metų metus, antrosios kitą sezoną sudygsta tiesiog lysvėje. Kuo smulkesnė medžiaga, tuo greičiau ji virsta žeme, todėl stambesnes šakeles pirma susmulkinu.
Ką dėti vietoj pirkto aktyvatoriaus
Parduotuvėje pilna komposto aktyvatorių, ir jie tikrai veikia. Bet namie beveik visada yra tas pats už dyką.
Geriausias pasirinkimas – medžio pelenai, kuriuos duoda pati krosnis ar laužavietė. Antra vertus tinka gerai perpuvęs kompostas, sumaišytas su trupučiu žemės – jame pilna reikalingų mikrobų. Jei nieko po ranka nėra, gelbsti saujelė paprasto sodo dirvožemio. Visi trys variantai atlieka tą patį darbą, kurį senosios šeimininkės mokėjo be jokių etikečių.
Vieno tik nepatariu berti – šviežio, nekomposto mėšlo ar riebaus maisto likučių: jie ne pagreitina, o pristabdo procesą ir prisitraukia graužikų. Aktyvatorius turi būti sausas, biralus ir „gyvas”, o ne dar viena sunkiai virškinama medžiaga krūvos viduje.
Drėgmė ir oras – be jų nieko nebus
Įbėrus aktyvatorių, krūvą pamaišau ir patikrinu drėgmę. Kompostas sparčiausiai irsta tada, kai jis drėgnas kaip išgręžta kempinė – ne sausas ir ne permirkęs.
Jei atrodo sausa, šiek tiek palaistau. Jei sulimpa ir varva, įmaišau daugiau sausų lapų ar susmulkintų šakelių. Ir būtinai pavartau – deguonis turi pasiekti krūvos vidurį, kitaip skaidymas sustoja, o vietoj žemiško kvapo atsiranda rūgštus.
Kartais grįžtu prie tos vaikystės krūvos sodo gale ir pagalvoju, kiek daug telpa dviejuose šaukštuose. Ne stebuklinga priemonė, ne brangus preparatas – tik senas įprotis pamaitinti tuos, kurie dirba už tave. Žemė už tai atsidėkoja tamsi, biri ir kvepianti mišku.
