Kai mokslininkai pradėjo nagrinėti tūkstančius vėžį išgyvenusių žmonių istorijų, jie ieškojo genetinių ypatumų, retų mutacijų, stebuklingų vaistų. Bet atsakymas, kurį rado, nustebino net pačius tyrėjus. Tai nebuvo kažkas, ką žmonės paveldėjo gimę. Tai buvo kažkas, ką jie patys darė.
Šis bendras bruožas neturėjo nieko bendra su brangiomis terapijomis ar egzotiniais papildais. Jis nekainavo nė cento ir buvo prieinamas beveik kiekvienam – net tiems, kurie kovojo su sunkiausiais gydymais. Ir vis dėlto daugelis pacientų apie tai net negalvojo.
Kas išskiria tuos, kuriems sekėsi geriau
Peržiūrėjus daugybę atvejų, paaiškėjo stebinantis dėsningumas. Išgyvenusieji, kuriems sekėsi geriausiai, nesilaikė jokių stebuklingų dietų. Jie nevartojo ypatingų papildų. Jie tiesiog reguliariai judėjo.
Ir tai nebuvo ekstremali veikla. Jokių maratonų, jokių sporto salių. Tiesiog pasivaikščiojimai, trumpi pasivažinėjimai dviračiu, švelni joga ar plaukimas. 20–30 minučių per dieną, pritaikytų savo galimybėms. Svarbiausia buvo ne intensyvumas, o nuoseklumas.
Kodėl judėjimas turi tokią galią
Reguliarus fizinis aktyvumas veikia organizmą keliais lygmenimis vienu metu. Jis gerina kraujotaką, tiekdamas deguonį ir maistines medžiagas audiniams, spartindamas atsistatymą. Jis mažina lėtinį uždegimą – procesą, kuris skatina navikų augimą ir atsinaujinimą.
Be to, judėjimas stiprina imuninę sistemą. Tyrimai rodo, kad fiziškai aktyvių žmonių organizme aktyviau veikia natūraliosios žudikės ląstelės ir T ląstelės – būtent tos, kurios kovoja su vėžinėmis ląstelėmis.
Visi šie mechanizmai kartu mažina ligos pasikartojimo riziką ir didina išgyvenamumą – nepriklausomai nuo to, kokius genus paveldėjote.
Kiek reikia judėti
Gera žinia: nereikia tapti sportininku. Tyrimai rodo, kad didelę naudą suteikia vidutinio intensyvumo veikla, atliekama apie 20–30 minučių daugumą savaitės dienų. Greitas ėjimas, lengvas važiavimas dviračiu, plaukimas, joga ar net tempimo pratimai – viskas skaičiuojasi.
Trumpi užsiėmimai, susikaupdami per dieną, taip pat duoda rezultatą. Jei negalite pasivaikščioti pusvalandį iš karto – trys dešimties minučių pasivaikščiojimai bus lygiai taip pat naudingi.
Svarbiausia – pasirinkti tai, kas jums malonu ir tvaru. Jei nekenčiate bėgimo – nebėgiokite. Raskite veiklą, kurią norite kartoti, ir ji taps jūsų sąjungininke.
Judėjimas gydymo metu
Daugelis pacientų mano, kad chemoterapijos ar radioterapijos metu reikia gulėti ir taupyti jėgas. Bet tyrimai rodo priešingai: atsargiai pritaikytas judėjimas gydymo metu tiesiogiai mažina šalutinius poveikius.
Trumpi pasivaikščiojimai, švelnūs tempimo pratimai, atstatomoji joga ar lengvas važiavimas dviračiu mažina nuovargį, skausmą, pykinimą ir miego sutrikimus. Tuo pačiu metu palaikoma kraujotaka ir imuninė funkcija.
Žinoma, viskas turi būti pritaikyta pagal toleranciją ir suderinta su gydytojais. Jei kraujo rodikliai prasti ar yra neuropatija – intensyvumas koreguojamas. Bet visiškas nejudėjimas dažnai kenkia labiau nei padeda.
Kaip tai paversti įpročiu
Paslaptis slypi ne vienkartiniame žygdarbyje, o kasdieniame įprotyje. Išgyvenusieji, kuriems sekėsi geriausiai, pavertė judėjimą tokia pat savaime suprantama dienos dalimi kaip dantų valymą.
Praktinės strategijos paprastos: suplanuokite laiką judėjimui iš anksto, susiekite su jau egzistuojančia rutina (pavyzdžiui, pasivaikščiojimas po pusryčių), pradėkite nuo labai mažo krūvio ir didinkite palaipsniui.
Klausykite savo kūno. Blogesnėmis dienomis – trumpesni, švelnesni užsiėmimai. Geresnėmis – galite pridėti intensyvumo. Svarbiausia – nenutraukti visiškai, net kai sunku.
Tyrimai rodo, kad reguliari fizinė veikla po diagnozės siejama su žymiai mažesne mirtingumo ir ligos atsinaujinimo rizika. Tai vienas paprasčiausių, prieinamiausių ir efektyviausių dalykų, kuriuos galite padaryti dėl savo sveikatos – nepriklausomai nuo to, kokią genetiką paveldėjote.
