Du trečdaliai nuolat vėluojančių žmonių nuoširdžiai mano, kad šį kartą suspės. Ne dėl to, kad jiems nerūpi. O dėl to, kad jų protas nuolat renkasi geriausią scenarijų.
Pažįstu tą jausmą. Rytas, penkios minutės iki išėjimo — ir dar viena žinutė, dar vienas „tik sekundėlę.” O paskui — vėl penkiolika minučių vėlavimo ir tas pats nustebimas, tarsi tai būtų pirmas kartas.
Kodėl protas sukuria laiko iliuziją
Psichologai tai vadina planavimo klaida. Žmogus prisimena tą vieną kartą, kai viskas klostėsi sklandžiai — greitai apsirengė, nesusidūrė su kamščiais, spėjo laiku. Ir būtent tą prisiminimą protas ima naudoti kaip šabloną visiems kitiems kartams.
„Aš visada galvoju, kad užteks penkių minučių,” kartą pasakė viena pažįstama. „Ir kaskart nustembu, kad neužteko.”
Tai ne tingumas ir ne abejingumas. Tai kognityvinė tendencija vertinti laiką pagal geriausią įmanomą baigtį, ignoruojant daugybę kartų, kai ta baigtis nesuveikė. Optimistiškas protas tiesiog dažniau renkasi viltį nei statistiką. Ir tai nėra sąmoningas sprendimas — tai automatinis filtras, kuris veikia greičiau nei logika.
Kai penkios minutės virsta penkiolika
Mechanizmas paprastas. Žmogus mato, kad iki išėjimo dar yra laiko, ir įterpia dar vieną užduotį. Žinutę. Indų plovimą. Greitą peržiūrą telefone. Kiekviena užduotis atrodo maža — pusė minutės, gal minutė.
Bet jos kaupiasi. Viena papildoma minutė čia, dvi ten — ir penkių minučių atsarga ištirpsta.
„Keisčiausia — kad kiekvieną kartą esu tikra, jog šįkart suspėsiu,” pridūrė ji, šį kartą be šypsenos. „O paskui vėl lekiu.”
Optimistai šį procesą patiria stipriau, nes jų protas natūraliai krypsta link sėkmės. Jie ne pamiršta apie laiką. Jie nuoširdžiai tiki, kad jo pakaks. Ir kaskart, kai vis dėlto suspėja — tas vienas kartas sustiprina iliuziją dar labiau.
Kodėl optimizmas čia veikia priešingai
Paradoksas — optimizmas daugelyje gyvenimo sričių yra privalumas. Jis mažina stresą, palaiko motyvaciją, padeda atsikelti po nesėkmių. Bet laiko planavime tas pats bruožas veikia atvirkščiai.
Optimistas vėlavimą vertina kaip išimtį. Ne kaip dėsningumą. Todėl kitas bandymas vėl pradedamas nuo to paties geriausio scenarijaus — ir ciklas kartojasi.
Tam tikra dalis žmonių taip pat patiria vadinamąjį laiko aklumą — minutės jiems suvokiamos elastingesnės, ilgesnės nei iš tikrųjų yra. Laikrodis rodo vieną. Protas — visai kitą.
Kai vėlavimas turi kitų priežasčių
Tačiau ne visada kaltas optimizmas. Kai kurie žmonės vėluoja dėl dėmesio sutrikimų, prastų planavimo įgūdžių arba tiesiog per daug konkuruojančių įsipareigojimų. Šie modeliai gali egzistuoti ir be rožinių lūkesčių.
„Man kartais tiesiog dingsta laikas,” prisipažino kitas pažįstamas. „Ne dėl to, kad tikiu geruoju scenarijumi. Tiesiog nematau, kaip minutės bėga.”
Todėl chroniškas vėlavimas nėra moralinė nesėkmė. Tai daugiafaktorinis reiškinys, kuriame susipina kognityviniai įpročiai, temperamentas ir kartais — tikra vidinė įtampa, kuri iš šono atrodo kaip paprastas nerūpestingumas.
Gal verta ne smerkti, o pažiūrėti atidžiau. Ir savęs paklausti: ar tikrai šį kartą bus kitaip — ar vėl renkuosi geriausią scenarijų, nors statistika sako priešingai?
