Harvardo mokslininkai nustatė, kad vienatvė sukelia ne tik emocinį stresą, bet ir reikšmingus fiziologinius pokyčius. Organizmas pereina į nuolatinę „atsako į grėsmę” būseną ir išskiria streso hormonus, kurie pažeidžia kraujagysles ir širdies audinį. Lėtinė socialinė izoliacija padidina mirtingumo riziką 26 %, o tai prilygsta kasdien surūkomoms 15 cigarečių, t. y. viršija riziką, kylančią dėl nutukimo ir fizinio pasyvumo. Šie biologiniai žymenys apima uždegimą, sutrikusią imuninę funkciją ir pakitusią genų raišką. Medicinos specialistai šalia tradicinių sveikatos rodiklių dabar tikrina ir vienatvę.
Izoliacijos biologinis pirštų antspaudas
Nors vienatvė pirmiausia suprantama kaip psichologinė patirtis, tyrimai atskleidė, kad socialinė izoliacija palieka savitus biologinius ženklus žmogaus organizme. Harvardo mokslininkai nustatė, kad lėtinė vienatvė sukelia padidėjusį uždegimo žymenų kiekį, padidėjusį streso hormonų kiekį ir pablogėjusią imuninės sistemos funkciją.
Tyrimo metu nustatyti reikšmingi genų raiškos modelių pokyčiai, ypač paveikę uždegiminį atsaką ir jautrumą gliukokortikoidams. Socialiai izoliuotų asmenų kraujo mėginiuose nustatytas telomerų sutrumpėjimas– ląstelių senėjimo rodiklis, susijęs su ankstyvesniu mirtingumu.
Šie fiziologiniai pokyčiai sukelia kaskadinį poveikį, didina pažeidžiamumą širdies ir kraujagyslių ligomis, demencija ir kitomis su amžiumi susijusiomis ligomis, veiksmingai pagreitindami senėjimo procesą maždaug 8-15 metų, palyginti su socialiai susijusiais asmenimis.
Be emocijų: Kaip vienatvė keičia jūsų kūną
Nors daugelis mano, kad vienatvė tėra jausmas, tyrimai rodo, kad socialinė izoliacija iš esmės keičia žmogaus fiziologiją ne tik dėl emocinio streso.
Harvardo mokslininkai nustatė konkrečius biologinius žymenis, kuriuos sukelia lėtinė vienatvė, įskaitant padidėjusius uždegimo žymenis, padidėjusį streso hormonų kiekį ir sutrikusią imuninę funkciją. Šie fiziologiniai pokyčiai spartina ląstelių senėjimą dėl trumpėjančių telomerų, apsauginių DNR grandinių dangtelių.
Be to, izoliacija sutrikdo miego struktūrą, širdies ir kraujagyslių sistemos reguliavimą ir kognityvinius procesus. Organizmas pereina į nuolatinę „atsako į grėsmę” būseną, išsiskiria kortizolis ir adrenalinas, kurie ilgainiui pažeidžia kraujagysles ir širdies audinius. Šis kumuliacinis biologinis poveikis paaiškina, kodėl socialinė izoliacija lemia mirtingumą, palyginamą su rūkymu ir nutukimu.
Palyginti su 15 cigarečių per dieną: Rizikos kiekybinis įvertinimas
Keliuose svarbiausiuose tyrimuose buvo nustatyta stulbinanti vienatvės supratimo metrika: lėtinė socialinė izoliacija didina mirtingumo riziką lygiai taip, kaip kasdien surūkoma 15 cigarečių.
Harvardo Žmogaus klestėjimo programos tyrėjai kiekybiškai įvertino šią priklausomybę, atlikę dešimtmečių trukmės gyventojų duomenų metaanalizes. Fiziologiniai mechanizmai apima padidėjusį kortizolio kiekį, susilpnėjusią imuninę funkciją ir padidėjusį uždegimo žymenų kiekį – visa tai pripažintos širdies ir kraujagyslių ligų ir kitų gyvenimą trumpinančių ligų prielaidos.
Statistinis poveikis reiškia, kad ankstyvas mirtingumas padidėja maždaug 26 %, o tai viršija riziką, susijusią su nutukimu ir fiziniu pasyvumu. Šis išmatuojamas poveikis sveikatai rodo, kodėl medikai vis dažniau greta tradicinių sveikatos rodiklių tikrina ir vienatvę.
Tylioji epidemija visose demografinėse grupėse
Beveik kiekviena demografinė grupė patiria vienatvę, nors jos apraiškos labai skiriasi įvairiose amžiaus grupėse, socialiniuose ir ekonominiuose lygiuose ir geografinėse vietovėse.
Tyrimai rodo, kad paaugliai ir vyresnio amžiaus suaugusieji yra ypač pažeidžiami. Miestų gyventojai teigia esantys izoliuoti, nepaisant fizinio artumo su kitais, o kaimo bendruomenės patiria atskirtį dėl geografinio atotrūkio. Stebina tai, kad net asmenys, apsupti šeimos ar kolegų, gali patirti didelę vienatvę.
Naujausi tyrimai atskleidė, kad vienatvė vis dažniau paplitusi tarp jaunų suaugusiųjų, o tarp 18-22 metų jaunuolių ji paplitusi dažniau nei tarp senjorų. Ekonominis nestabilumas dar labiau sustiprina šį poveikį, nes mažesnes pajamas gaunantys asmenys susiduria su didesnėmis kliūtimis užmegzti socialinius ryšius. COVID-19 pandemija smarkiai pablogino šias tendencijas visose gyventojų grupėse.
Kelias nuo vienatvės iki ligos
Kelias nuo vienatvės iki ligos
Fiziologiniai mechanizmai, siejantys vienatvę su mirtingumu, veikia per kelias tarpusavyje susijusias sistemas. Tyrimai atskleidė, kad lėtinė vienatvė skatina uždegimo žymenų, tokių kaip C reaktyvusis baltymas ir interleukinas-6, padidėjimą ir prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų progresavimo.
Be to, vienatvė suaktyvina pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašį, todėl padidėja kortizolio ir streso hormonų, slopinančių imuninės sistemos veiklą, gamyba.
Tyrimai rodo, kad socialiai izoliuotiems asmenims sutrinka miego režimas ir susilpnėja savireguliacija, jie dažnai imasi žalingo elgesio, pavyzdžiui, vartoja per daug alkoholio ar gyvena sėdimą gyvenimo būdą. Fiziologinių sutrikimų ir elgesio pokyčių derinys pagreitina biologinį senėjimą, kaip rodo sutrumpėję telomerai ir padidėjęs oksidacinis stresas – tai sukuria kaskadinį efektą, kuris galiausiai sumažina ilgaamžiškumą.
Socialinis receptas: Medicinos bendruomenė reaguoja
Medicinos specialistai visame pasaulyje pradėjo įtraukti „socialinį receptą” į standartinius gydymo protokolus, pripažindami, kad vienatvė yra didelė rizika sveikatai, reikalaujanti klinikinės intervencijos.
Pagal šį metodą gydytojai šalia tradicinio gydymo oficialiai skiria bendruomeninę veiklą. Programos Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje ir vis dažniau JAV sujungia pacientus su vietiniais ištekliais, tokiais kaip meno užsiėmimai, vaikščiojimo grupės ir savanoriškos veiklos galimybės. Tyrimai rodo, kad šios intervencijos gali sumažinti sveikatos priežiūros paslaugų naudojimą iki 28 %.
Anglijos nacionalinėje sveikatos priežiūros tarnyboje šiuo metu dirba daugiau kaip 1 000 „ryšio darbuotojų”, kurie padeda pacientams gauti socialines paslaugas. Šio holistinio požiūrio šalininkai teigia, kad tokiu būdu sprendžiamos pagrindinės priežastys, o ne tik gydomi su izoliacija susijusių būklių simptomai.
Skaitmeniniai ryšiai ir prasmingi santykiai
Nors socialinė žiniasklaida ir skaitmeninės platformos iš esmės pakeitė mūsų gebėjimą bendrauti per atstumą, moksliniai tyrimai vis dažniau kelia klausimą, ar toks bendravimas teikia tokią pačią psichologinę naudą kaip ir santykiai akis į akį.
Harvardo tyrime nustatyta, kad virtualūs ryšiai dažnai nėra tokie gilūs ir neurologiškai naudingi kaip asmeninis bendravimas. Skaitmeniniame bendravime dažnai pasigendama tokių esminių elementų kaip akių kontaktas, prisilietimas ir sinchronizuoti balso modeliai, kurie sukelia oksitocino išsiskyrimą – hormono, susijusio su pasitikėjimu ir ryšiu.
Tyrėjai pažymi, kad prasmingiems santykiams reikia pažeidžiamumo, bendrų patirčių ir abipusės paramos – elementų, kurie dažnai filtruojami per kruopščiai kuriamas internetines asmenybes. Kokybiški ryšiai, o ne skaitmeninių sąveikų kiekybė labiausiai apsaugo nuo su vienatve susijusios rizikos sveikatai.
Atsparumo didinimas: Praktinės strategijos, padedančios kovoti su socialine izoliacija.
Egzistuoja kelios praktinės strategijos, skirtos asmenims, siekiantiems ugdyti atsparumą socialinei izoliacijai ir jos pasekmėms sveikatai. Reguliarus įsitraukimas į bendruomenės gyvenimą per savanorišką veiklą užtikrina prasmingus socialinius ryšius ir kartu padeda kitiems.
Struktūrizuota grupinė veikla, pavyzdžiui, užsiėmimai ar klubai, kurių pagrindą sudaro bendri interesai, sudaro natūralias galimybes plėtoti santykius.
Psichikos sveikatos specialistai rekomenduoja sukurti nuoseklią bendravimo su šeima ir draugais tvarką, net per trumpą kasdienį bendravimą. Fizinės gerovės praktika,įskaitant tinkamą miegą, mitybą ir fizinius pratimus, stiprina bendrą atsparumą ir gerina nuotaikos reguliavimą.
Be to, kognityviniai elgesio metodai padeda pakeisti neigiamus mąstymo modelius, kurie dažnai lemia izoliaciją, todėl žmonės gali drąsiau žvelgti į socialines situacijas.
