Senelis šiltnamyje pirmiausia eidavo ne prie kekių, o prie apatinių lapų. Pasilenkdavo, apžiūrėdavo ir kelis nuskindavo — kasdien po truputį, be jokių ceremonijų.
– Pomidorui apačioje lapų nereikia, – sakydavo jis. – Apačioje jam reikia oro.
Tada man tai atrodė senolio keistenybė. Dabar, kai vasarai baigiantis mano pomidorai laiko žiedus ir sparčiai nokina paskutines kekes, suprantu: tai buvo ne keistenybė, o metodas. Metodas, kuriam nereikia nei trąšų, nei purškalų — tik akių ir dviejų pirštų.
Kodėl vėlyvi pomidorai mėto žiedus
Žiedų metimas — augalo taupymo režimas. Kai jėgų nebeužtenka visiems darbams iš karto, pomidoras pirmiausia atsisako to, kas brangiausia: naujų vaisių užuomazgų. Priežastys susideda viena ant kitos — karščio pažeistos žiedadulkės, pritrūkęs vanduo, išsekusi dirva. Bet vėlyvą sezoną dažniausia bėda yra tanki, drėgna lapija apačioje. Apatiniai lapai jau menkai dirba, užtat po laistymo ilgiausiai laiko drėgmę, temdo vieni kitus ir tampa vartais ligoms. Augalas dūsta — ir mėtosi žiedais. Prisideda ir godumas: kai vėlyvą sezoną paliekamos visos naujos kekės, augalas jėgas skirsto per plačiai ir galiausiai neužaugina nė vienos padoriai.
– Kodėl mano meta, o tavo ne? – paklausė draugė, apžiūrėjusi mūsų šiltnamį.
– Ateik, parodysiu tris lapus, – atsakiau.
Kurie trys lapai krenta pirmiausia
Taisyklė paprasta: pirmiausia šalinami trys žemiausi lapai — tie, kurie liečia žemę arba jau pradėjo gelsti. Jie gauna mažiausiai šviesos, po laistymo džiūsta ilgiausiai ir pirmieji pasigauna sporas nuo dirvos.
– O jei lapas žemai, bet dar gražiai žalias? – kartą paklausiau senelio.
– Žemę siekia — eina lauk, – nė nesudvejodavo jis.
Svarbiausia — neįsijausti. Per vieną kartą nuimami du trys lapai, o ne pusė augalo: pomidoras turi spėti prisitaikyti prie pokyčių, kitaip vietoj pagalbos gaus dar vieną stresą. Per visą sezoną nuo augalo taip nukeliauja gerokai daugiau nei trys lapai — bet visada po kelis ir visada nuo apačios.
Ko šalinti negalima
Viršutinė lapija — šventa. Sveiki, sodriai žali viršaus lapai maitina kekes: juose gaminasi cukrūs, kurie ir virsta pomidoro skoniu bei spalva. Nuogas stiebas su vaisiais atrodo tvarkingai, bet dera prastai, o kaitrioje saulėje vaisiai dar ir apdega. Šalinti verta tik senstančius, dėmėtus ar kekes stipriai temdančius lapus — visa kita tegul dirba iki paskutinės dienos. Paprastas orientyras — žiūrėti į kekę: virš jos lapai maitina, po ja dažniausiai tik trukdo.
Kaip pjauti, kad augalas nesirgtų
Darbui renkamasi sausa diena, kad žaizdelės greitai apdžiūtų. Lapas nupjaunamas prie pat stiebo, nepaliekant kelmelio — styrantis likutis pūva ir įsileidžia ligas. Įrankis — aštrus peilis ar sekatorius, tarp augalų nušluostomas ar dezinfekuojamas, kad bėdos nekeliautų iš vieno krūmo į kitą. Plėšti ranka žemyn negalima: kartu nuplyšta stiebo žievė, ir žaizda gyja ilgai. Nuskinti lapai iš šiltnamio išnešami, o ne paliekami ant žemės — ant jų likusios sporos kitaip niekur nedingsta.
Rezultatas pasimato greitai. Prie kekių prieina oras ir šviesa, drėgmė nebeužsilaiko, o augalas visą energiją siunčia ten, kur jos labiausiai reikia — į raudonijančius vaisius.
Senelio šiltnamyje pomidorai raudonuodavo iki pat šalnų, kai pas kitus krūmai jau stovėdavo pavargę ir pusiau tušti. Dabar suprantu kodėl. Trys apatiniai lapai — mažas mokestis už tai, kad viršuje sirptų visos kekės. Kaip sakydavo senelis: apačioje — oras, viršuje — cukrus. Visa pomidorų išmintis.
