„Padėk šaukštelį krienų prie mėsos — ir skrandis niekada nesiskundžia.” Tą sakinį senelė kartodavo kiekvieną sekmadienį prie pietų stalo. Niekas neginčijo. Visi tiesiog dėdavo.
Paskui krienus pakeitė kečupas, majonezo padažai ir visokie dip’ai. O stiklainis su krienais nugrimzdo į šaldytuvo kampą — užmirštas ir neįvertintas. Bet mokslas po truputį patvirtina tai, ką senelė žinojo be jokių tyrimų. Ir galbūt laikas tą stiklainį vėl pastatyti arčiau lėkštės.
Kodėl krienai padeda virškinimui
Krienų aštrumas — ne tik skonis. Sieros junginiai, kurie suteikia tą geliančią jėgą, skatina seilių ir virškinimo sulčių gamybą. Organizmas pradeda ruoštis maistui dar prieš pirmąjį kąsnį — ir tai palengvina visą procesą.
Efektas ypač jaučiamas su sunkesniais patiekalais. Riebi mėsa, cepelinai, troškiniams — visur, kur skrandis turi padirbėti, šaukštelis krienų šalia lėkštės sunkumą padaro lengvesnį. Skaidulos, kurių šaknyje irgi pakanka, padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą — o tai reiškia, kad naudą jaučia ne tik skrandis, bet ir visa virškinimo sistema.
„Nuo vaikystės žinojau, kad krienai prie mėsos — būtinybė,” — pasakojo pažįstamas, kuris gamina juos pats kiekvieną rudenį. — „Bet nežinojau, kodėl taip yra. Dabar žinau — tai ne tik skonis, o tikra pagalba.”
Be virškinimo, šaknyje gausu vitamino C — kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jo daugiau nei citrinoje. Taip pat fosforo, kalio ir antioksidacinių junginių, kurie padeda organizmui kovoti su oksidaciniu stresu. Nedidelis kiekis — bet vertė solidi.
Ar tikrai padeda sąnariams
Čia reikia sąžiningumo. Krienai — ne vaistas. Jokia šaknis nepakeis gydytojo ar fizioterapijos. Bet antioksidantai, kurių šaknyje tikrai gausu, gali padėti mažinti oksidacinį stresą — vieną iš veiksnių, susijusių su sąnarių senėjimu ir diskomfortu.
Liaudies medicinoje krienai nuo seno buvo naudojami sąnarių negalavimams — ir ne tik valgant. Anksčiau tarkuotus krienus dėdavo ant skaudančių vietų kaip kompresą. Šildantis poveikis, kurį jauti valgydamas, buvo siejamas su nauda sąnariams. Mokslas to pilnai nepatvirtino — bet ir nepaneigė. Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį.
„Tėvas žiemą visada valgydavo krienus,” — pridūrė jis ramiai. — „Sakydavo, kad nuo jų kojos lengvesnės. Ar tai buvo tiesa — nežinau. Bet jis iki aštuoniasdešimties eidavo pėsčias į turgų.”
Kaip valgyti kiekvieną dieną
Krienai geriausiai veikia nedideliais kiekiais. Vienas du arbatiniai šaukšteliai prie kiaušinių, šaltos mėsos, sriubos ar keptų daržovių — jau pakanka, kad skrandis pajustų skirtumą.
Šviežiai tarkuota šaknis — stipriausia. Nulupti, sutarkuoti, pridėti du tris šaukštus acto, šaukštelį citrinos sulčių, žiupsnį druskos ir truputį atvėsinto virinto vandens. Palikti valandai dviem — per tą laiką aštrumas sušvelnėja iki malonaus pikantiškulmo. Stiklainyje šaldytuve jie laiko kelias dienas ir tinka prie kiekvieno valgio.
Galima pridėti prie jogurto padažo, užtepėlės, sumuštinio ar net makaronų — krienai nesipyksta su jokiu patiekalu. O norintys mildesnio varianto gali sumaišyti su grietine — tada šaknis veikia subtiliau, bet vis tiek atlieka savo darbą. Ir nereikia daug. Šaukštelis. Kasdien. Tyliai.
„Šaukštelis prie kiekvieno valgio,” — kartodavo senelė. Galbūt tai buvo pats geriausias patarimas, kurio niekas niekada neužsirašė.
