Pirma spyruoklė nukrito nuo viršutinio laiptelio ir nušliaužė žemyn tokiu tobulu ritmu, kad visa klasė nutilo. Kažkas sušnibždėjo: „Duok man pabandyt.” Per tą vieną pertrauką vaivorykštinis Slinky tapo svarbiausiu daiktu mokykloje.
Devintajame dešimtmetyje žaislai nebuvo tik žaislai. Jie buvo valiuta. Bilietas. Įrodymas, kad priklausai.
Spalvotos spyruoklės magija
Slinky neturėjo baterijų, ekrano nei garso. Turėjo tik spalvas ir fiziką. Bet to užteko. Vaikai jį tempdavo, sukdavo, leisdavo nuo bet kokio paviršiaus ir žiūrėdavo, kaip metalinė vaivorykštė atlieka savo numerį.
„Mano tėtis sakė, kad jų laikais Slinky buvo sidabrinis,” — pasakojo vienas draugas ir pridūrė: „Bet mūsų — geresnis.”
Spalvota versija atrodė šviežiau. Moderniau. Ir svarbiausia — ją norėjo visi.
Tamagotchi: augintinis, kuris tilpo kišenėje
Mažytis ekranėlis su trimis mygtukais pakeitė viską. Staiga kiekvienas vaikas turėjo augintinį, kurį reikėjo maitinti, prižiūrėti ir gelbėti nuo mirties per matematikos pamoką.
„Jis miršta!” — cypdavo kas nors iš galinės eilės, ir mokytoja net nežinodavo, ar juoktis, ar pykti.
Tamagotchi reikalavo atsidavimo. Kas nešiodavosi jį ant kaklo — priklausė ratui. Kas pamiršdavo — prarasdavo virtualų draugą ir realų statusą.
Furby, Pogs ir kolekcionavimo karštligė
Furby atrodė kaip kas nors tarp pelėdos ir kosminio padaro. Didelės akys. Pūkuotas kailis. Ir tas keistas burbėjimas, nuo kurio tamsoje šiurpas nubėgdavo.
„Mano Furby pradėjo kalbėti trečią nakties,” — prisimena ne vienas to meto vaikas. Ir nors buvo baisu — buvo ir šaunu.
O Pogs? Tos mažos kartoninės diskelės per pertraukas virsdavo rimčiausiu sportu. Tinkamas muštukas galėjo pelnyti pagarbą greičiau nei bet koks pažymys. Beanie Babies gulėjo lentynose kaip investicijos. Kiekviena etiketė — saugoma. Kiekvienas retas egzempliorius — svajonė.
Kiemo karaliai: Skip-It ir Super Soaker
Skip-It paprastą šokinėjimą pavertė varžybomis. Kas daugiau apsukų. Kas ilgiau nesuklups. Kas garsiau pasigirs.
Super Soaker vasarą paversdavo mūšio lauku. Pilnas rezervuaras. Taiklus šūvis. Ir kaimyno riksmas: „Ne į veidą!”
Šie žaislai nereikalavo elektros. Tik kiemo, draugų ir šiek tiek azarto.
Kodėl jie buvo tokie svarbūs
Ne dėl plastiko. Ne dėl spalvų. Dėl to, ką jie reiškė. Ryškus žaislas rankose buvo trumpiausias kelias į ratą, kuriame vyksta viskas įdomiausia. Pertraukos. Gimtadieniai. Tos ilgos vasaros popietės, kai niekas neskubėjo namo.
Devintasis dešimtmetis seniai baigėsi. Bet tas jausmas — kai spyruoklė nuriedėdavo laiptais, o visa klasė žiūrėdavo — liko. Gal ne žaislai buvo tokie ypatingi. Gal ypatingi buvome mes, kol dar mokėjome dėl jų džiaugtis.
