Močiutės šaldiklyje niekada nebūdavo tuščios vietos. Kiekvienas kampelis – užpildytas, pasirašytas, suplanuotas. Vaikystėje man tai atrodė keista. Dabar suprantu, kad tai buvo ištisas mokslas.
Vieną kartą atidariau jos šaldiklį ir radau indelį su ranka užrašytu žodžiu „grietinė”. Nustebau.
„Argi grietinę galima šaldyti?” – paklausiau.
Močiutė tik nusišypsojo. „Galima viską. Tik reikia žinoti, ką paskui su tuo daryti,” – atsakė ji.
Tada nesupratau. Praėjo nemažai laiko, kol pats įsitikinau, kad ji buvo teisi. Dabar užšaldytas grietinės indelis mano virtuvėje – ne atsitiktinumas, o taisyklė.
Kodėl užšaldyta grietinė vis dar verta dėmesio
Dažniausiai grietinė keliauja į šiukšlių dėžę tik todėl, kad artėja galiojimo data, o iškart suvartoti nespėjame. O juk tą pačią pakuotę galima paprasčiausiai perkelti į šaldiklį.
Šaldyta grietinė puikiai tinka ten, kur svarbiau sodrumas ir rūgštumas, o ne tobula tekstūra. Ji suteikia tirštumo sriuboms ir padažams. Ji praturtina kepinius. Ir, svarbiausia, padeda sumažinti maisto švaistymą – vietoj išmestų pinigų gaunate paruoštą ingredientą kitai savaitei.
Vienas dalykas, kurį verta įsidėmėti iškart: prie glotnaus šalto užpilo ar dekoravimo ji netiks. Bet karštuose patiekaluose ji suspindi.
„O kiek ji laikosi?” – klausdavau močiutės. „Iki trijų mėnesių tikrai,” – atsakydavo ji. Ir buvo teisi. Gerai užšaldyta grietinė šaldiklyje ramiai išgyvena porą mėnesių, o kokybė beveik nenukenčia. Svarbu tik nepamiršti užrašyti datos – kitaip po kelių savaičių žiūrėsite į baltą indelį ir spėliosite, kada jį ten padėjote.
Kaip teisingai užšaldyti
Kad vėliau nenusiviltumėte, svarbus paruošimo etapas.
Rinkitės tik šviežią grietinę su dar galiojančia data – šaldymas nieko „neatgaivina”, jis tik sustabdo laiką. Prieš dėdami gerai išplakite, kad drėgmė pasiskirstytų tolygiai. Tada masė šaldiklyje išlieka vienodesnė.
Beje, riebesnė grietinė šaldymą pakelia kur kas geriau nei liesa. Kuo daugiau riebalų, tuo mažiau ryškus tas grūdėtumas atšildžius. Todėl jei iš anksto žinote, kad grietinę teks šaldyti, verčiau rinkitės riebesnę – ji atsidėkos tekstūra.
Grietinę galima palikti originalioje gamyklinėje pakuotėje, jei ji sandariai užsidaro, arba perkelti į hermetišką plastikinį ar stiklinį indą.
Yra ir gudresnis būdas. Supilkite grietinę į silikonines ledo kubelių formeles. Sušalusius kubelius suberkite į maišelį – ir turėsite patogias porcijas, kurias galėsite dėti tiesiai į sriubą ar padažą, neatšildydami visos pakuotės.
Kiekvieną porciją paženklinkite užšaldymo data ir laikykite –18 laipsnių temperatūroje.
Kas nutinka atšildžius
Čia daugelis ir nusivilia. Atšildyta grietinė dažniausiai pasidaro grūdėta, vandeninga arba šiek tiek atsiskyrusi. Atrodo sugedusi.
Nusiraminkite. Tai visiškai normalu.
Pirmą kartą tai pamačiusi, mano žmona buvo tikra, kad grietinė sugedo, ir jau siekė šiukšlių dėžės. Sustabdžiau. Suplakiau. Ir po minutės masė vėl atrodė visai padoriai.
„Tai tikrai dar galima valgyti?” – nepatikliai paklausė ji.
Galima. Ir niekas patiekale to skirtumo nepajus.
Šaldant riebalinė ir skysčio dalys tiesiog atsiskiria. Tai ne gedimo požymis, o fizika. Trumpas suplakimas dažniausiai vėl sujungia masę, nors į pradinį šilkinį švelnumą ji retai grįžta.
Jei atšildyta grietinė vis tiek atrodo per skysta, įmaišykite arbatinį šaukštelį krakmolo – jis suteiks tirštumo ir padės masei geriau laikytis patiekale. O geriausias atšildymo būdas paprastas: perkelkite indelį iš šaldiklio į šaldytuvą ir leiskite atšilti lėtai. Skubotas atšildymas kambario temperatūroje tik sustiprina atsiskyrimą.
Ir dar viena taisyklė, kurią išmokau per klaidas. Niekada nebandykite atšildytos grietinės vėl užšaldyti. Antras užšaldymo ir atšildymo ciklas tekstūrą sugadina galutinai, o ir maisto saugos požiūriu tai ne pati geriausia mintis. Todėl geriau šaldyti mažomis porcijomis – tiek, kiek realiai sunaudosite iškart.
Receptai, kuriuose ji vėl suspindi
Karštis – geriausias užšaldytos grietinės draugas. Kepimas ir troškinimas paslepia visus tekstūros pokyčius, ir ingredientas natūraliai įsilieja į patiekalą.
Ji puikiai tinka bandelėms, pyragams, blynams ir greitai keptai duonai – ten, kur svarbu drėgmė, o ne tobulas glotnumas. Įmaišyta į troškinius ar sriubas, ji suteikia švelnaus rūgštumo, neatkreipdama į save dėmesio. Tinka ir marinatams bei šiltiems padažams, maišomiems su mėsa, bulvėmis ar daržovėmis.
Keli konkretūs pavyzdžiai iš mano virtuvės. Šaukštas atšildytos grietinės, įmaišytas į grybų ar burokėlių sriubą prieš pat patiekiant, suteikia jai to sodraus švelnumo, kurio taip trūksta. Kubelis, ištirpintas troškinamos vištienos padaže, viską padaro kremiškesnį. O įmaišyta į blynų ar keksiukų tešlą ji palieka drėgmę, dėl kurios kepiniai kitą dieną nesudžiūsta.
Trumpai tariant, visur, kur patiekalas šildomas, atšildyta grietinė elgiasi taip, tarsi niekada nebūtų buvusi šaldiklyje. Reikia tik nebijoti jos tokios, kokia ji atrodo iškart išėmus.
Tą vakarą, kai pirmą kartą įmaišiau atšildytos grietinės kubelį į troškinį ir niekas prie stalo nepajuto jokio skirtumo, prisiminiau močiutės žodžius. Ji nebuvo taupi iš skurdo. Ji tiesiog nemėgo švaistyti to, kas dar gali pasitarnauti. Ir šito, pasirodo, verta pasimokyti kiekvienam iš mūsų.
