Atsisakiau cukraus. Perėjau prie dietinių gėrimų. Jogurtai – tik „be pridėtinio cukraus”. Saldikliai kavoje vietoj cukraus.
Galvojau – darau teisingai. Sveikiau, mažiau kalorijų, jokios žalos.
Kol perskaičiau apie Brazilijos tyrimą. 12 000 žmonių. 10 metų stebėjimo. Ir išvados, kurios privertė sustoti.
Skaičius, kuris viską pakeitė
Tyrėjai nustatė: žmonės, vartojantys daug dirbtinių saldiklių, parodė smegenų senėjimą, atitinkantį 1,5 metų daugiau nei tie, kurie vartojo mažai.
Pusantro metų. Tiesiog nuo saldiklių.
Ir tai ne seni žmonės. Stipriausias efektas buvo jaunesniems nei 60 metų. Būtent tiems, kurie galvojo, kad dar per anksti rūpintis smegenimis.
Diabetikams – dar blogiau. Jų smegenys reagavo dar stipriau į saldiklių poveikį.
Kiek iš tikrųjų suvartoji
Paklausiau savęs – kiek aš vartoju?
Vienas dietinis gėrimas per dieną. Kartais du. Jogurtas „be cukraus”. Kava su saldikliu. Kramtomoji guma.
Sudėjau – ir išėjo daug daugiau nei galvojau.
Vienas dietinis gėrimas jau prilygsta aukščiausiai vartojimo grupei tyrime. O aš gerdavau du.
Problema ta, kad saldikliai slepiasi visur. Perdirbtame maiste, padažuose, net „sveikuose” užkandžiuose. Kramtomojoje gumoje. Vitaminuose. Vaistų sirupuose.
Ir viskas kaupiasi. Per dieną, per savaitę, per metus.
Kodėl jaunesnės smegenys kenčia labiau
Tyrėjai aiškina: jaunesnės smegenys – plastiškesnės. Labiau prisitaikančios. Bet ir labiau jautrios.
Vidutinis amžius – 40-60 metų – yra laikotarpis, kai formuojasi pažintinis rezervas. Tai tarsi atsargos senatei.
Jei tuo metu smegenis veikia kažkas neigiamo – atsargos mažėja. Ir efektas pasireiškia vėliau.
Vyresni žmonės jau turi susiformavusias kompensacines sistemas. Todėl jiems efektas silpnesnis. Bet jauniems – viskas dar formuojasi.
Ko mokslininkai dar nežino
Tyrimai tęsiasi. Dar neaišku:
- Kurie saldikliai blogesni už kitus
- Koks tikslus mechanizmas smegenyse
- Ar efektas grįžtamas, jei nustoji vartoti
Bet ryšys – statistiškai reikšmingas. 12 000 žmonių per 10 metų – tai rimti duomenys.
Ką darau dabar
Neatsisakiau visko staigiai. Bet pradėjau skaičiuoti.
Pirma – sumažinau dietinius gėrimus iki vieno per savaitę vietoj kasdien.
Antra – jogurtus perku paprastus, be saldiklių. Pridedu uogų, jei noriu saldumo.
Trečia – kavą geriu be nieko. Pripratau per porą savaičių.
Ketvirta – skaitau etiketes. Stebiuosi, kur visur slepiasi saldikliai.
Saldumas – ne būtinybė
Įdomiausia – skonio receptoriai prisitaiko. Po kelių savaičių be saldiklių obuolys atrodo saldesnis nei anksčiau.
Organizmas „persikalibruoja”. Ir tas dirbtinis, cheminis saldumas pradeda atrodyti keistas.
Dabar suprantu, kodėl močiutė sakydavo: „Per saldi ta tavo kola.”
Ji tiesiog nebuvo pripratusi. O aš buvau.
Galutinė mintis
Tyrėjai pabrėžia: tai ne galutinis verdiktas, o rimtas perspėjimas.
Bet man pakako. Pusantro metų smegenų senėjimo – per didelė kaina už „sveikesnį” pasirinkimą, kuris gal ir nėra toks sveikas.
Dabar kavą geriu be nieko. Vandenį – su citrina. Ir nesijaučiu, kad kažko trūksta.
Ar verta visiškai atsisakyti
Mokslininkai nesako „niekada nevartok”. Sako – būk sąmoningas.
Retkarčiais dietinis gėrimas – ne tragedija. Bet kasdien keli šaltiniai – jau rizika.
Svarbiausia – žinoti, kiek iš tikrųjų vartoji. Ne spėti, o suskaičiuoti.
Aš suskaičiavau. Ir nustebau.
