Mano tujos pradėjo ruduoti. Iš pradžių – tik šiek tiek, išorinės šakelės. Galvojau – nieko tokio, praeis.
Nepraėjo. Per mėnesį rudumas plito.
Išsigandęs pakviesčiau pažįstamą sodininką. Jis apžiūrėjo, pakasė žemę prie šaknų, patikino šakeles – ir pasakė diagnozę.
„Tai ne liga. Tai vanduo.”
Tikėjausi išgirsti apie kenkėjus, apie grybelius, apie kažką sudėtingo.
Bet sodininkas pasakė paprastai: „Per daug laistai.”
Perlaistymas – viena dažniausių tujų žudikių. Ir viena dažniausiai nepastebimų.
„Žmonės galvoja – augalui reikia vandens, duosiu daugiau,” – aiškino sodininkas. – „Bet tujoms reikia oro prie šaknų. Jei žemė nuolat šlapia – šaknys pūva.”
Patikrino mano dirvą – sunki, molingą, blogai drenuoja. Aš laistydavau kas antrą dieną.
„Per daug,” – pasakė jis. – „Daug per daug.”
Kaip atpažinti problemą
Sodininkas parodė, į ką žiūrėti:
Rudumas nuo galiukų – jei rudėja išorinės šakelių dalys ir eina link centro, dažnai tai vandens problema.
Minkštos šaknys – jei pakasi ir šaknys minkštos, tamsios, kvepėčia puvėsiais – tai šaknų puvinys.
Visa viena pusė – jei rudėja tik viena pusė, gali būti vėjo išdžiovinimas arba saulės nudegimas.
Taškeliai ant spyglių – jei matosi smulkūs taškeliai – gali būti voratinklinės erkės.
Mano atveju – šaknys buvo minkštos. Klasikinis perlaistymas.
Ką daryti skubiai
Sodininkas davė planą:
Pirmiausia – nustoti laistyti. Leisti žemei išdžiūti. „Tuja geriau pakels sausrą nei užmirkimą,” – sakė jis.
Antra – pagerinti drenažą. Mano atveju – pakako įmaišyti smėlio į viršutinį dirvos sluoksnį.
Trečia – nupjauti nudžiūvusias šakas. Jos nebeatgis, bet augalas nebešvaistys energijos joms palaikyti.
Ketvirta – laukti. Atsigavimas užtrunka. Bet jei šaknys dar gyvos – augalas gali atsigauti.
Kitos priežastys, kurias verta žinoti
Sodininkas papasakojo ir apie kitas dažnas problemas:
Žiemos išdžiovinimas – žiemą, kai žemė įšalusi, tuja negali gerti vandens. Bet vėjas ir saulė ją džiovina. Rezultatas – pavasarį rudi spygliai.
Saulės nudegimas – jei tuja augo pavėsyje ir staiga atsidūrė saulėje, ji gali „nudegti”.
Voratinklinės erkės – smulkūs kenkėjai, kurie siurbia sultis. Apžiūrėkite spyglių apatinę pusę.
Maistinių medžiagų trūkumas – retai, bet būna. Jei žemė labai skurdi, tuja gali strigti.
Po trijų mėnesių
Paklausiau sodininko patarimo. Nustojau laistyti, pagerinau drenažą, nupjoviau negyvą medieną.
Po mėnesio – rudėjimas sustojo.
Po dviejų – pasirodė nauji žali ūgliai.
Po trijų – tuja atrodė beveik sveika. Ne tobulai, bet gyvai.
„Dauguma tujų problemų – išsprendžiamos,” – sakė sodininkas. – „Tik reikia suprasti priežastį ir veikti laiku.”
Dabar tikramu žemės drėgmę prieš laistydamas. Įkišu pirštą – jei drėgna, nelaistau. Jei sausa – laistau giliai, bet retai.
Paprasta taisyklė, kuri išgelbėjo mano tujas.
Prevencija geriau nei gydymas
Dabar žinau, ką daryti, kad problemos nepasikartotų:
Rudenį – paskutinis geras laistymas prieš žiemą, kad tuja turėtų drėgmės atsargų.
Žiemą – jei labai vėjuota, galima uždengti apsauginiu audiniu nuo išdžiovinimo.
Pavasarį – patikrinti šaknis, pašalinti negyvą mediena, pradėti laistymą tik kai tikrai reikia.
Vasarą – laistyti retai, bet giliai. Geriau kartą per savaitę gerai permerkti nei kasdien pašlakstyti.
Tujos – atsparūs augalai. Bet net atspariausi turi savo ribas. Geriau išmokti jas suprasti, nei vėliau gelbėti.
